Kai namai - nei čia, nei ten: kaip kūnas gali tapti tavo namais emigracijoje

​Ar pažįstamas tas jausmas: žiūri pro langą į gatvę užsienio mieste, kuriame gyveni, ir supranti, kad nebežinai, kur tavo namai? Ne fiziniai - tuos galbūt turi. Tačiau to „vidinio namų jausmo“ - raminančio, saugaus, pažįstamo - tarsi niekur nėra. ​

Šis jausmas turi pavadinimą. Psichologai jį vadina „liminalumo būsena“ - tarpine, pereinamąja. Tai tavo kūno atsakas į tai, kad aplinka persikrausčius nustojo siųsti pažįstamus saugumo signalus. ​

Ką namai reiškia tavo nervų sistemai?

Somatinės psichologijos požiūriu, namų jausmas glūdi nervų sistemos būsenoje. Tai akimirka, kai tavo kūnas nurimsta, sulėtėja kvėpavimas, atsipalaiduoja pečiai ir kažkas viduje atsidūsta: „čia man saugu“. ​Mūsų nervų sistema mokosi šio jausmo per pasikartojančią patirtį: kvapus, garsus, prisilietimus, žmones, ritualus. Tai, kas kartojasi ir nekelia pavojaus, tampa saugumo inkaru. Emigravus šie inkarai dingsta vienu metu: kalba, kvapai, veidai, ritmai, maistas, net šviesos spektras. Tavo nervų sistema tarsi vis klausia: „kur aš esu? Ar čia saugu?“ Kol negauna atsakymo, ji išlieka budri - atsargi, nuolat stebinti aplinką. Tai kainuoja daug energijos.

​Kodėl namų jausmas negrįžta net lankantis tėvynėje?

Tikriausiai pastebėjai, kad neretai grįžus gimtoji aplinka kelia dvilypį jausmą: ji pažįstama, bet tuo pačiu ir vis svetimesnė. Kol buvai kitur, kažkur išdygo namas, o tavo mėgstamos kavinės vietoje, žiūrėk, jau atsirado kita... Tavo kūnas įsiminė gyvenimo svetur patirtį. Gimtoji vieta saugo tavo praeitį, bet lyg nepažįsta tavęs tokio, koks esi dabar. Ilgalaikiai emigrantai dažnai sako, kad nesijaučia visiškai namuose nei kitoje šalyje, nei tėvynėje. Tai ne tik jausmas, bet ir nervų sistemos biologija.

​Kaip susigrąžinti namų jausmą savo kūne?

​Namų jausmo gali ieškoti savyje. Kūnas visada yra su tavimi - bet kurioje šalyje, bet kuriame mieste.

• ​Pojūčių inkarai. Gamink maistą, kurio kvapai primena vaikystę: mamos sriubą, juodą duoną ar išsivirk čiobrelių arbatos. Kvapas pasiekia limbinę sistemą tiesiogiai, aplenkdamas protą. Tai greičiausias kelias į kūno atmintį apie saugumą.

• ​Fizinis „įsišaknijimas“. Atsistok basas ant žemės. Leisk pėdoms pajusti paviršių. Ši žemė, nors ir svetur, tave taip pat laiko. Sunki antklodė, šilta vonia, nugaros atrėmimas į sieną - visi šie spaudimo pojūčiai nervų sistemai sako: „esu čia“. • ​Ritualas kaip vidinė tvirtovė. Kurk tuos pačius rytinius ritualus, kad ir kur būtum. Turėk kassavaitinį laiką tik sau. Kūnas pradeda atpažinti eigą ir joje randa saugumą.

• ​Ryšys su žmonėmis. Poyvagal teorija primena: nervų sistema reguliuojasi ryšyje su kitu (ko-reguliacija). Net vienas žmogus, su kuriuo gali būti savimi - be vertimo, be vaidinimo - jau yra namai. ​

Praktika šiandienai

Užsimerk. Pajusk savo kvėpavimą. Paklausk kūno: kur jis jaučia bent menkiausią ramybę šią akimirką? Galbūt tai šiluma delnuose laikant puodelį. Gal minkštas paviršius po kojomis. Gal balsas žmogaus, kuriam skambinai vakar. Tas pojūtis - kad ir koks nedidelis - yra tavo namai.

Emigracija yra praradimo patirtis, kuriai retai suteikiama erdvė išgedėti. Somatinis darbas su šiuo jausmu - tai naujo ryšio su savimi kūrimas nepriklausomai nuo to, kur gyventum. Jei norisi terapinės paramos iš tautiečių sava kalba - mes čia. Sesijos vyksta internetu. ​

Kūno-judesio terapeutės Jurga ir Deimantė jau daugelį metų ragauja emigrantų duoną, tad puikiai supras ir tave. Ernesta - jei emigracijoje norisi palaikymo iš žmogaus Lietuvoje. Užsirašyk nemokamam 20 min. susipažinimo skambučiui. Sesijos galimos tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis (ir ne tik). ​#nervųsistema #įkūnytumas #saugumas #emigracija #somatinėpraktika