Trečiasis pašnekesys | Kas yra Meilė sau?

Mes - “Įkūnytos praktikos” praktikai. Kalbamės apie tai, kas mums svarbu. Apie žmogų, jo kūną ir santykį su juo. Apie savęs klausymą ir girdėjimą. Apie tai, ką daryti, kai negera. Apie raktus, vedančius į draugystę su kūnu ir savąją tiesą. Kalbėsimės ir ateity.


Šiandien Tave kviečiame į trečiajį mūsų pašnekesį – apie tai, kas yra Meilė sau.

* Šiame įraše pateikiama nuomonė nėra medicininiai patarimai ir negali atstoti gydytojo konsultacijos.


Pašnekesio transkriptas:

Jurga: Laba diena, šiandien su jumis sveikinamės iš „Įkūnytos praktikos“ skirtingų darbo vietų mūsų namuose. Šiandien su jumis esu aš - Jurga, Ernesta, Ingrida ir Gediminas. Šiandien vasaris. Ir iš tiesų vasario mėnesį tradiciškai švenčiama Valentino diena. Kalbame daug apie meilę aplink, komercinės institucijos irgi siūlo mums įvairias širdutes ir meškiukus. Nebūtinai tai yra meilė, su kuria mes einame per gyvenimą. Šiandien norėčiau jus ir visus pakviesti kartu pamąstyti apie tai, kas yra meilė artimiausiam žmogui. Tas artimiausias žmogus, su kuriuo mes pradedame nuo pirmo kvėpavimo iki paskutinio atodūsio - esu aš, esame kiekvienas iš mūsų. Taigi toks klausimas šiandien, kas yra ta meilė sau? Apie kurią taip dažnai pastaruoju metu kalbama. Kviečiu kolegas pasidalinti savo mintimis. Gal Ernesta, tu norėtum pradėti?


Ernesta: Pradėsiu. Kad jau jaučiuosi pakviesta. Kažkaip kada mes sumąstėm, kad greičiausiai reikėtų vasario mėnesį paimti šitą temą, ne tiek, kiek reikėtų, gal tiek, kiek norisi, kiek ji ateina į erdvę, ta meilė sau, aš susitikau su dideliu nežinojimu ir iki dabar susitinku. Kad aš vis dar nežinau iki šio momento, kas yra ta meilė sau. Ir šiandien ryte atsikėlus – hmm... Pirmiausia klausimas, o kas aš esu? Kas aš esu? Kad žinočiau, kas ta meilė sau. Ir suprantu, kad vieno tokio aš dabar neįvardinčiau. Kažkaip renkuosi tą dramblį valgyti po gabaliuką. Tai kada aš įvardinu kaip fizinis kūnas ir kas man yra meilė sau kaip fiziniam kūnui, aš labai aiškiai suvokiu, kad man yra svarbu save paglostyti laiku. Svarbu pasirūpinti. Kad būčiau pavalgiusi ir atsigėrus. Ir būčiau pasimankštinus laiku. Ir kadangi aš suvokiu kūną kaip transporto priemonę, tai man yra svarbu pasirūpinti juo, kad aš galėčiau judėti, kad jis galėtų mane nešti. Tad meilė sau kaip fiziniam kūnui yra apie tai, kad aš galėčiau judėti ir pasirūpinti sau. Meilė sau kaip asmenybei, kaip kompetencijų rinkiniui - man yra svarbu pasirūpinti, kad turėčiau pakankamai įgūdžių, juos galėčiau lavinti ir atsiskirti, kokias norisi kompetencijas turėti ir kurias jas auginti, o kurias jau paleisti į kompostą. Ir kitas darinys aš, kaip emocijų ir jausmų rinkinys, tai vėlgi pasirūpinti, kad turėčiau vietos jiems būti, reikštis, veikti, talpinti. Taip, ir ką aš dabar girdžiu pati save sakant, meilės sau tema man yra pasirūpinti savo atskiromis kažkokiomis dalimis, kuriomis aš suvokiu save kaip visumą. Taip. Čia sustoju. Perduodu žodį. Kas bebūtų pasiruošes.


Jurga: Ingrida, gal tu norėtum pratęsti? Arba kito kažko paprašyti.


Ingrida: Hmm... Meilė sau. Galvojau apie šitą klausimą, kai mes nusprendėm šią temą ir bandžiau įsivaizduoti pavyzdžius, kuriuose aš jaučiu tą meilę. Ir kurią aš pati kuriu. Man atrodo, kad meilė sau yra tas momentas, kai aš kuriu meilę ir tuo pačiu metu aš ją jaučiu. Toks ryšys aplink vieną kažkokį objektą. Tai gali būti, man atrodo, meilė sau lygiai toks pats pasirūpinimas kitu žmogum ir tuo pačiu metu, jeigu aš jaučiu tuo metu meilę kitam žmogui, tai reiškia, kad aš jaučiu tą meilę ir savy. Ir man tai yra apie meilę sau. Ir lygiai taip pat meilės sau yra, pavyzdžiui, žodžiai., kuriuos aš sakau ir kitiems, ir sau. Pavyzdžiui, man kvietimas sau neskubėti. Kvietimas sau arba pavadinimas savęs labai mielu žodžiu, kai man labai sunku, pavyzdžiui, širdį arba brangiąja arba kažkaip kitu labai mielu žodžiu, tai yra meilė sau. Lygiai taip pat, kai ir kitus vadinu gražiais žožiais, tai aš jaučiu tą meilę, kuri yra manyje, tai man ir apie meilę sau. Ir turbūt tokie irgi labai paprasti veiksmai - kai šalta, apgaubti save ir kitą dekučiu, pavyzdžiui. Arba atsistoti ir pajudėti, kai labai nesinori to daryti, pavyzdžiui. Bet jaučiu, kad bus gerai, kad tai atneš gerumo many. Tai tokie paprasti pavyzdžiai. Man meilė tai yra kažkas labai paprasto. Gediminai, gal tu norėtum?


Gediminas: Mmm… Čia yra tema, kuri prieš kažkiek laiko buvo man labai aktuali. Ir aš tada, kažkada jau nebepamenu kada, susikūriau skriptą savo galvoj, kurį kažkaip, kada ši tema iškyla, vis kartoju. Bet beklausydamas jūsų aš galvojau, kiek tas skriptas vis dar gyvas yra, kiek jame yra gyvybės. Ir man atrodo, kad jis vis dar pakankamai gyvas. Tai meilę aš apskritai suvokiu kaip erdvę. Tiek, ar tai būtų meilė sau ar kitam. Tai tiesiog yra erdvė, kurioje pagrindinis komponentas yra priėmimas. Kaip aš tą suprantu - priėmimas, tai reiškia leidimas būti tam, kas yra, kas egzistuoja. Ir kaip priešingybė prievartai turbūt. Kad meilė yra kaip priešingybė prievartai. Tęsiant meilės sau temą - aš suvokiu kaip erdvę, kurioje aš priimu tai, kas aš esu. Ir meilė sau, kultivavimas būtent yra mokymasis priimti save, atrasti save, tai, kas aš iš tikrųjų esu, o ne tai, koks aš turėčiau būti - kas būtų prievarta mano akim. Ir iš esmės vėl gi - kartais meilė sau yra pripažinimas to, kad tu nekenti savęs, kad yra šitie jausmai, tarkim. Tai nėra man meilė sau apie šiltus jausmus, apie kažką tai tokio labai jaukaus ir tokio labai malonaus. Dažnai tiesiog tai leidimas būti tiems dalykams, kurie yra labai nemalonūs. Bet pripažįstant, kad jie egzistuoja sukuriame galimybę jiems, sukuriame jiems erdvę ir tuo pačiu metu sukuriame jiems galimybę augti. Nes tiktai turint erdvę, dalykai gali augti. Tai aš tai matau kaip būtiną sąlygą, be kurios neįmanomas joks augimas. Ir turbūt tiek. Manau, kad kažkas tokio. Ačiū.


Jurga: Aš girdžiu kalbant apie priėmimą, Gediminai, ir iš Ingridos girdėjau kalbant apie pasirūpinimą, iš Ernestos taip pat. Ir manyje šitie du žodžiai greičiausiai yra tai, kas man įvardija meilę sau - priėmimas ir pasirūpinimas. Ir kažkuomet, kai sprendžiau dilemą, santykius su artimaisiais, svarsčiau, kodėl man taip nesunku palaikyti, priimti be vertinimų, be kažkokių pažymių rašymo žmonėms, kurie yra šiek tiek toliau už mano artimiausio rato ribų - tai yra draugus, kolegas. Net ir klientus, kai jų turėjau dar kitoj praktikoj. Ir kodėl aš taip stipriai vertinu, turiu kažkokią nuomonę apie pačius artimiausius ir jų veiksmus. Kodėl man taip sunku išklausyti kažkieno jausmus, kažkieno pasirinkimus bei vertinimo, kai jie yra, tarkim, mano šeimos nariai? Ir tada supratau, po ilgų ieškojimų, atsakymą į šitą klausimą. Kad nutinka susitapatinimas, kad su artimiausiais žmonėmis susitapatinu. Ir tada, tai tarsi jie ir aš tampa vienu dariniu kažkurioj mano dalyje, kažkur galvoje. Tada aš su jais imu elgtis taip, kaip aš elgiuosi su savimi. Tai mano vidinis kritikas ima kritikuoti ir juos. Ir tada atsiranda vertinimai, tada atsiranda susierzinimas, tada atsiranda nepasitenkinimas. Ir aš nesusitapatinu su tolimesniais žmonėmis, kuriuos, tarkim, matau rečiau, nes jie neturi tiesioginės įtakos mano gyvenimui. Ir iš to suvokimo atėjo supratimas, kad tol, kol aš nesukursiu mylinčio santykio su savimi, priimančio ir pasirūpinančios santykio su savimi, aš negalėsiu to dovanoti artimiausiems. Aš galėsiu ir toliau stengtis save kažkaip gerinti, būti kažkokia geresnė, bet iš vidaus vis tiek ateis tas spaudimas, vis tiek ateis ta emocija, kad turi būti taip, o taip negalima, o kaipgi galima šitaip buvo pasielgti. Ir tol, kol aš nepriimsiu, kad aš esu tokia, aš turiu šituos jausmus, aš turiu kažkokias šešėlines savo asmenybės dalis, kurios man galbūt nepatinka arba nepatiko kažkam mano vaikystėje ir aš nusprendžiau, kad jos neturi teisės būti, tai tas impulsas niekur nedings. Na ir tada suvokiau, kad teks įsimylėti save. Kad galėčiau pilnavertiškai mylėti kitus. Ir man patinka alegorija. Dvi alegorijos. Tai viena yra apie širdį - tai yra, kai mes kvėpuojam ir deguonis patenka į plaučius, tai širdis tam, kad išnešiotių deguonį po visą kūną, turi pirmiausia pasiimti deguonį sau, pasirūpinti savimi, prisipildyti ir išnešioti jį po kūną. Ir kaip ir gyvenime, kad aš galėčiau būti pasirūpinanti, gera, empatiška kitiems, aš turiu būti gera ir pasirūpinti sau. Ir pakrauti, pripilti tą savo vidinį puodelį, kad galėčiau po to iš jo kaip ir su kitais dalintis. Ir antra alegorija apie meilę sau man yra - kaip mes visi mylime kitą žmogų. Mes jį pamatom, mes į jį iš tikrųjų žiūrim. Mes klausinėjame jo įvairiausių klausimų, norime sužinoti apie jį viską, kas įmanoma, apie jo gyvenimą, jo jausmus, jo kažkokias slaptas mintis netgi. Ir kai vyksta tas susipažinimo procesas, vyksta ir tas įsimylėjimo procesas. Tai man tai kalba apie tai, kad norėdama iš tiesų mylėti save, aš turiu pamatyti save visą. Aš turiu pamatyti visas savo dalis, susipažinti su savo įvairiausiais asmenybės kampais, kurie vieni iš jų yra man labai pažįstami, aš juos seniai žinau, bet kiti yra gan nauji, ne todėl, kad jie jauni, bet todėl, kad jie galbūt buvo pamiršti, kažkur užspausti, uždaryti ir visą laiką norėjo išsiveržti į paviršių per kūno kažkokius simptomus, netikėtus emocijų proveržius tarsi visai nekaltoje situacijoje. Tai meilė sau pirmiausiai reikalauja mano pojūčio, to susipažinimo, kad mes iš tikrųjų galėtume pamatyti, atpažinti ir pasirūpinti visomis savo dalimis. Ir klausimas, apie kurį Ingridą šiek tiek girdėjau užsimenant, dar kurį norėčiau jums visiems užduoti: tai kaip jūs pasirūpinate savimi, kaip jūs išreiškiat meilę sau? Girdėjau apsigaubimą pleduku, girdėjau paglostymą, girdėjau išklausymą ir priėmimą savo kažkokių minčių, jausmų tokių, kokie jie yra. Gal galėtumėt pasidalinti kažkokiom praktikom ar įpročiais, rutinomis, kuriomis jūs pasirūpinat savimi. Ingrida?


Ingrida: Mano gyvenime svarbiausia yra praktika, kuri yra kasdieninė. Turbūt artimiausias veiksmas, kuriame jaučiuosi kaip pasirūpinu savimi. Tai manau, kad aš jį atradau pati ir kiekvienas žmogus yra praktikas. Aš jaučiu, kad jos turi ateiti į mūsų gyvenimus kažkokiu metu. Tai gal tokį tai palinkėjimą turiu, kad pastebėtume, tiesiog, gal per stebėjimą pastebėti, kokie dalykai mus džiugina, kokie dalykai mus pamaitina ir po truputį tai pastebint pradėt juos naudoti ir paversti tai praktika.

Tai va tiek. Ernesta, gal kokių minčių turi?


Ernesta: Aš kadangi pradėjau nuo to tokio, kad yra aš ir po to yra kažkokie gabaliukai, kurie sudaro tą aš, tai aš patiriu save kaip mentaliąją dalį. Ir mentaliai daliai aš skiriu dėmesį per knygas, per seminarus. Savo emocinei daliai, jausmų pasauliui aš pasirūpinu labiau turbūt terapinėse erdvėse. Kada vis tiktai aš galiu ten sutikti ir jaustis saugi su bet kuo, kas ateina: ar tai ateina euforija , ir kai ateina nusivylimas, ar ateina kažkoks įniršis, ar ateina kažkoks netalpintas džiaugsmas, ar dėkingumas su visom tom būsenom. Tai tam aš ieškau tam tikros labiau terapinės erdvės, kad galėčiau su visu tuo išbūti. Gauti įgūdžius ir tai perkelt į kasdienį gyvenimą, kada užklumpa vėl kažkoks jausmas, kas tai nutiktų. Tai po tokių visokių įvairiausių ieškojimų, man turbūt labiausiai labiausiai pasirūpinimas būna, kada jaučiu, kad jau pradeda kažkas kilti - sugrįžti į kvėpavimą ir truputėlį dirbtinai perkelti dėmesį tiktais į kvėpavimą. Ir galbūt pavyksta nurimti. Tai turbūt emocinės ir jutiminės dalies man pasirūpinimas yra kvėpavimas. Fizinio savęs kūno pasirūpinimas vėlgi yra per prisilietimą, per glostymą ar pati, ar kažkas kitas, per lindimą į šaltą vandenį, lindimą į karštą vandenį, per sportą, kuris gali būti jodinėjimas, per sportą, kuris gali būti čiuožimas rogėmis nuo kalno ir po to tempimas į kalną. Ir yra ta dalis, kuri yra irgi patiriama kaip aš. Tai, kas yra mano viduje, kas yra ir mano išorėje, kas netelpa nei į emocijas, o emocijos telpą į jį. Kas netelpa į mano mentaliąją pusę, o mentalioji pusė telpa į tai. Ir net fizinis kūnas telpa į tai. Tai daliai aš vėlgi ieškau labiau bendraminčių, kurie lavina manyje buvimo momentą. Kada aš leidžiu patirti sau, kad aš esu. Ir vis tiktais prieinu prie išvados, kad pirmiausiai aš ieškau erdvės, kurioje galiu jausti bendrumą ir kad iš tos erdvės įgytus įgūdžius perkelčiau į savo gyvenimą. Tai turbūt, kad taip yra. Yra pasirūpinimas leisti patirti viską, kas ateina saugioje erdvėje tam, kad aš galėčiau tai leisti patirti ir išbūti su tuo, kai tai ateina tiesiog netikėtai gyvenime. Tai va taip.


Jurga: Gediminai, ar tu turėtum kuo pasidalinti?


Gediminas: Taip, turėčiau. Aš galvoju, kad galbūt yra keletas tokių kaip krypčių, kurios būtų apie pasirūpinimą savim. Tai viena būtų turbūt tokia - gyvenimo ritualai, kurie mane maitina, kaip, man rodos, Ingrida minėjo. Dalykai, resursai turbūt yra kitas žodis, kuris man labai patinka. Taip, pavyzdžiui, turbūt svarbiausias dalykas yra mano kasdieninė meditacijos praktika, kurios metu aš leidžiu balsam iš savo kūno iškilti ir suteikiu jiems erdvę išsakyti kritiką, kuri turi būti išsakyta, kuriai paprastame kasdieniame gyvenime nėra vietos. Tai šita erdvė man yra labai svarbi suprantant, kur aš einu ir kas su manimi vyksta. Tokiam gilesniam, sakykim, po vandeniu, šek tiek giliau negu paviršius. Ir tada yra kiti ritualai, tokie maži kaip kavos išgėrimas ryte arba pasivaikščiojimai, kurie tiesiog duoda tą kažkokį gyvenimo įrėminimą, jausmą, tokį kaip nuspėjamumo. Ir tada yra ryšiai su žmonėm. Kurie taip pat leidžia pasirūpint savo kažkokiais poreikiais, bendravimo poreikiu atspindėjimo poreikiu. Ir kitas svarbus dalykas, kuris yra mažiausiai apibrėžtas, tai yra to gyvo ryšio su gyvenimu paieška. Tai čia tiesiog yra, man tai yra kelionė, kur aš vis ieškau ir atrandu, ir ten, kur mane veda mano kūnas, kur veda tas jausmas, kuris rodo ir vos vos kartais girdimas apie tai, ko man šiuo metu reikia ,net iki galo to nesupranta, kas tai yra. Tai man kažkaip taip irgi yra, kaip tam tikras pasirūpinimas, bet tokia mažiau apibrėžta ir platesne prasme. Tiesiog bandant išpildyti savo gyvenimą ir jį išskleisti. Jurga, gal tu nori pasidalinti dabar?


Jurga: Be to, kas jau buvo pasakyta, man dar norėtųsi pasidalinti tokia praktika su žmonėm, kurie turi labai stiprų vidinį kritiką. Viena iš jų esu aš pati. Galima tiesiog pabandyti susirašyti sakinius, kuriais kalba su mumis vidinis kritikas, kai kas nors jam nepatinka. Ir susirašius tuos sakinius, susirasti savo vaikystės nuotrauką. Kokią nors nuotrauką savęs mažo, mažos, kurioje mes tikrai sau patinkam. Ir tiesiog pasižiūrėti į tą vaiką. Ir pagalvoti, ar mes esame pasiruošę perskaityti visus tuos sakinius tam vaikui. Tai man asmeniškai ši praktika tikrai pažadino didžiulę empatiją sau, kai aš supratau, kad aš vis dar esu ta pati maža, miela keturmetė mergaitė. Tiesiog suaugau, bet širdis manyje plaka ta pati. Tos pačios mergaites. Galima net ant šaldytuvo ar kažkur kitur matomoj vietoj pasidėti, užsiklijuoti ar pasidėti tą savęs mažos nuotrauką. Ir kai tampa taip labai pikta ant savęs, dar kartą pasižiūrėti į tą mažą mielą veidą, kuris mylėjo visus aplinkui ir save be išlygų. Tai toks palinkėjimas būtų tiesiog kai nerandame, kaip save mylėti, grįžti į tą vietą ir laiką, visu savo kūnu, visa savo esybe, kai meilė sau net nebuvo klausimas. Mes tikrai neklausėme savęs, o kaip man mylėti save, mes tiesiog tai darėm. Ačiū šiandien visiems ir pabaigai gal po vieną sakinį ar žodį užbaigimui.


Ernesta: Mylėti gali būti paprasta.


Ingrida: Gal džiaugsmas, kažkoks toks vaikiškas džiaugsmas.


Gediminas: Man labai norisi pasakyti papildant Jurgą iš tavo pirmo pasisakymo apie tai, kad meilė sau nėra narcicizmas. Tikrai tikrai nėra.


Jurga: Ir man šią akimirką skamba - meilė yra meilė, love is love. Ačiū jums, kad kalbėjot, kad dalinotės. Ačiū visiems žiūrėjusiems, klausiusiems mūsų. Mus galite rasti mūsų puslapyje www.ikunytapraktika.lt. Taip pat FB puslapyje tuo pačiu pavadinimu. Bei mūsų grupėje KŪNAS KALBA. Ir Spotify, Youtube taip pat yra mūsų kanalai, pavadinimu KŪNAS KALBA. Tikiuosi, susitiksime ten jau kitą mėnesį su kita, su nauja tema. Ačiū kolegoms. Ačiū visiems.

Mylėkim.


Gediminas: iki.<