- Jurga Bliss
Penktasis pašnekesys | Įkūnytumas
Mes - “Įkūnytos praktikos” praktikai. Kalbamės apie tai, kas mums svarbu. Apie žmogų, jo kūną ir santykį su juo. Apie savęs klausymą ir girdėjimą. Apie tai, ką daryti, kai negera. Apie raktus, vedančius į draugystę su kūnu ir savąją tiesą. Kalbėsimės ir ateity.
Neretai girdime žodį "įkūnytumas". Ką mums šis žodis reiškia ir kaip gyventi įkūnytą gyvenimą? Apie tai mūsų penktoji"Kūnas kalba" tinklalaidė.
* Šiame įraše pateikiama nuomonė nėra medicininiai patarimai ir negali atstoti gydytojo konsultacijos.
Pašnekesio transkriptas:
Jurga Bliss: Sveiki. Čia „Įkūnyta praktika“ ir mūsų tinklalaidė „Kūnas kalba“. Šiandien vėl sveikinamės iš įvairių pasaulio vietų: aš, Jurga, iš Portugalijos, ir mano kolegos Lietuvoje – Jurga, Ernesta ir Gediminas. Šiandien mūsų tinklalaidės tema yra įkūnytumas (angliškai – embodiment). Ir norime pasidalinti savo mintimis apie tai, ką mums reiškia šis žodis ir kaip mes suprantame buvimą kūne, buvimą susijungus, ryšyje su savo kūnu. Ką tai reiškia kūno terapijos kontekste ir ką tai reiškia kiekvienam iš mūsų.
Ir pradėti norėčiau pakviesdama jus visus, mieli kolegos, ir mūsų žiūrovus, klausytojus tiesiog pastebėti, kaip dabar mes sėdim, kaip kiekvienas iš mūsų sėdi, jeigu sėdime. Jeigu klausotės Spotify, galbūt dabar vairuojat arba bėgiojat ar vaikštot. Tiesiog pastebėkime, kokią pozą dabar pasirinkęs mūsų kūnas. Galime atkreipti dėmesį į vietas, kurios liečiasi su pagrindu. Galbūt tai kėdė. Galbūt tai lova. Galbūt jūs dabar einate ar bėgate, ir jūsų pėdos paliečia žemę su kiekvienu žingsniu. Tiesiog atkreipkime dėmesį, koks pojūtis tose kūno vietose, kurios prisiliečia prie pagrindo. Ar tas pagrindas yra minkštas, ar jis kietas. Gal šiltas, gal vėsus. Gal kūnas norėtų kažkaip kitaip įsipatoginti, labiau atsilošti. O gal ir ne, gal jam labai patogu taip, kaip yra. O gal nepatogu ir vis tiek gerai. Jeigu norite, galite užmerkti akis arba tiesiog atpalaiduoti žvilgsnį. Truputėlį pabūkime tame susitikime su pagrindu. Dar kviečiu pajausti, kaip kvėpavimas judina jūsų kūną. Įkvėpimas, iškvėpimas. Kaip maži judesiai vyksta jūsų kūne kartu su kvėpavimu. Gal norėsis labiau atsikvėpti, kai atkreipsite dėmesį į kvėpavimą. Ir galima dar švelniai nukreipti savo dėmesį į tai, kaip rūbai liečia odą. Koks jausmas tose vietose, kur drabužiai ar bet koks kitas audinys liečia odą. Galbūt sėdite apsigaubę pleduku. Kaip tai veikia jus, koks jausmas yra prisilietus audiniui prie odos. Ir po to galime atkreipti dėmesį į tas kūno vietas, kurios yra niekuo nepridengtos. Galbūt tai yra veidas, kaklas. Galbūt rankos, galbūt kojos. Ir pajausti, kaip tos vietos liečiasi su oru. Ir ar tas oras yra šiltas, ar vėsus. Koks tai pojūtis. Ir jeigu esate užmerkę akis, kviečiu dabar jas švelniai atmerkti. (Nepasakiau, kad jeigu vairuojate, tai neužsimerkit, haha) Ir tiesiog leiskit vaizdams pasiekti jūsų akis. Spalvoms, formoms, apsidairykit aplinkui, savo aplinkoj, ką pastebit, ką matot. Kokios spalvos atkreipia dėmesį. Ir galiausiai, pamatykime ir vieni kitus ekrane. Ir norėčiau pakviesti savo kolegą Gediminą, gal tu norėtum pradėti papasakodamas, ką gi mes čia šiandien ką tik darėm ir kaip tai siejasi su įkūnytumu.
Gedimimas: Dėkui, Jurga, pabandysiu. Tai, ką Jurga ką tik pravedė, mes praktikuojame, tai dalis mūsų praktikos. Bent aš tai vadinu somatine meditacija. Jos tikslas yra užmegzti ryšį su įvairiais savo kūno aspektais. Iš esmės pajausti svorį. Tas, kas jaučiasi per mūsų sėdimas vietas, kada stovime, per mūsų pėdas, odą, per drabužius. Kaip Jurga labai gražiai mums pravedė. Visi šie dalykai veda į įsikūnijimą. Įsikūnijimas, kaip sau tai vadinu, – man yra procesas, tai nėra baigtinis dalykas. Nors mūsų tema, kiek suprantu, yra įkūnytumas. Kas tarsi pakiša mintį apie baigtinumą, kad kažkas įvyksta kartą ir visiems laikams. Tai aš labiau linkęs kalbėti apie įsikūnijimą kaip apie procesą, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Kaip kelionė. Ir man tai yra sąmoningo santykio su kūnu užmezgimas. Taip labai trumpai. Ir kodėl tai yra svarbu, kodėl mes praktikuojam šitą kryptį „Įkūnytoj praktikoj“, kūno terapijoj bendrai – dėl to, kad mes suvokiame, jog mūsų psichologiniai procesai ir kūnas yra vienas ir tas pats dalykas, tai visiškai neatsiejama. Ir tai, kad mūsų kultūroj šitas skirtumas atsirado, kaip, galima būtų pasakyti, opozicija vienas kitam, mano supratimu, yra daugelio problemų, liečiančių psichologines bėdas, šaknys. Gal pradžiai tiek. Galbūt, Ernesta, nori pratęsti?
Ernesta: Dėkui, Gediminai, už refleksiją ir dėkui, Jurga, už pravedimą. Man yra sunku sustoti žiovauti. Ir kada aš patiriu somatinę meditaciją, aš dažniausiai atsipalaiduoju, pajaučiu savo kūną. Mano mintys, jausmai ir emocijos kažkaip pradeda ilsėtis. Ir kūnas irgi pradeda ilsėtis. Ir žiovavimas man yra kaip ženklas, kad aš atsipalaiduoju. Ir aš rimstu. Ir netgi šiandien mano protas, mano mentalinis kūnas, jis jau nebekovoja su tuo, kaip kad dažniausiai sako: „Ernesta, čia juk taip paprasta. Ne, viskas turi būti kur kas sudėtingiau ir turėtų būti kur kas labiau ypatinga, kad tu galėtum atsipalaiduoti.“ Bet šitoj vietoj, kuo labiau aš keliauju su „Įkūnyta praktika“, su jumis, kolegos, tuo vis labiau įsimyliu paprastumą. Ir netgi naktimis, kada man būna sunku užmigti prabudus, aš lygiai taip pat praktikuoju šitą dalyką: jungiuosi su savo kūno oda, kuri liečia lovą. Ir tada su kitomis vietomis, kurios dar labiau nerimastingos. Ir kažkaip finale, jeigu visai blogai būna, guluosi ant pilvo. Ir tai dažniausiai mane nukautuoja, pradeda tekėti seilė ir aš suprantu, kad super gerai, grįžau namo, galiu miegoti toliau. Tad įkūnytumas man yra, kai aš sugrįžtu iš savo išsiblaškymo į savo namus, pagrindinius savo namus, į savo kūną. Jaučiu jį atvirą nuo drabužių, jaučiu jį liečiantį drabužius. Ir kada galiu būti ir talpinti savo nerimastingas mintis, emocijas. Netgi kažkokius kūno paskaudenimus. Ir aš labai girdžiu Gediminą, kai jis sako, jog įkūnytumas, lygtais, kaip ir baigtinis dalykas. Tai galbūt tas nerimas tam kartui būna ir įkūnytas, bet pats įkūnytumas (nes nerimas, mintys arba džiaugsmas vis kyla ir kyla iš naujo), man lygiai taip pat yra procesas, kada viskas palengva grįžta po truputėlį, tai gali būti kažkoks vienas baigtinis veiksmas vienam momentui. Bet jo, įkūnytumas yra tai, kas nuostabiausio galėjo nutikti man šiame gyvenime integruojant visus ezoterinių klajonių ir klejonių patirtis su psichologinėmis patirtimis į vieną, į kūną. Jame tiek daug visko telpa. Aš pati nustebusi. Jurga, gal norėtum pratęsti?
Jurga Šidiškytė: Dabar bandau prisiminti, kada pirmą kartą sąmoningiau atkreipiau dėmesį į tai, kas man yra kūnas ir koks mano santykis su juo. Turbūt tai buvo dar keletą metų iki ateinant į kūno ir judesio terapijos studijas. Kai aš bene pirmą kartą gyvenime pabandžiau meditacijas ir jos metu suvokiau, kad mano kūnas – tai nėra kažkas, ką aš turiu, ką naudoju, tai nėra kažkokia mano transporto priemonė, kuri mane nešioja iš taško A į tašką B, o kad mano kūnas iš tikrųjų ir esu aš. Tai aš. Tai buvo toks pirmas dėmesingesnis ir gilesnis žvilgsnis į tai, kas man yra kūnas. Vėliau, aišku, buvo studijos, mūsų bendros studijos. Ir aš tada girdėdavau tą terminą įkūnytumas, įsikūnijimas. Jis man labai nepatiko. Ir dabar jis man toks keistas, tiesą sakant, nes tai tiesioginis vertalas iš anglų kalbos. Bet man jis pirmiausia apie ryšį su mano kūnu. Apie tai, kad aš pirmiausia pastebiu savo kūną. Paskui apie tai, kad bandau suprasti, ką jis man sako. Ir naudoju tai savo gyvenime: kūnas man padeda orientuotis. Ir savyje. Ir laike. Ir santykiuose su žmonėmis. Tai tiek.
Jurga Bliss: ačiū Jurga. Iš Jurgos Jurgai. Iš tiesų neretai susimąstydavau anksčiau, kaip taip nutiko, kad kūnas tapo atskirtas nuo mūsų, nuo mūsų minčių, nuo mūsų emocijų. Ir galima rasti daug įvairiausių priežasčių: kultūrinių, istorinių, kaip taip nutiko. Ir kartu, to kūno iki galo atskirti niekaip nepavyksta, nes mes gyvename šiame kūne ir šiam pasauly mūsų materiali išraiška yra mūsų kūnas. Ir be abejo, mes jį patiriame kiekvieną akimirką. Kažkur kažką skauda, kažkur kažkokia įtampa, kažkur reikia nueiti, kažką reikia padaryti, su kažkuo pasikalbėti. Ir visam tam mes nuolat, kiekvieną dieną naudojam kūną ir mūsų gyvybė šiame pasaulyje irgi yra palaikoma kūno. Tai suvokiant tą jo reikšmę ir jo vaidmenį mūsų gyvenime – ir žiovuliui naudojame – iš tiesų keista, kad mes esame taip nuo jo iki šiol atskirti – daugelis mūsų. Ir kad ta kelionė į kūną tampa tokia, na, dažnai sudėtinga ir tiek daug atverianti įvairių klausimų ir dažnai žaizdų. Nusileidę į savo kūną mes ne tik atsipalaiduojame, mes galime rasti įvairiausių dalykų, kurie tikrai nėra atpalaiduojantys. Ir kūno judesio terapijoj mes dažnai sakome, kad kūnas yra kaip užrašų knygutė, kuri užrašo visas mūsų patirtis. Ir jeigu pagalvosime apie tai, kaip mes reaguojame, kai kas nors nutinka, kaip mes reaguojame, kai kažkas džiaugsmingo nutinka, kaip mūsų veidas užsidega, kaip kvėpavimas pagilėja, akys pagyvėja. Tai kūnas sureaguoja. O jeigu kažkas išgąsdina, mes vėl įsitempiame, pakeliame pečius, gal dar kažkokią kiekvienas turim savo baimės išraišką kūne, bet kūnas reaguoja visą laiką. Ir kūnas, kaip jau mes kitose tinklalaidėse dalinomės, iš tiesų visada yra dabar. Jeigu mes savo mintimis nukeliaujam į ateitį, kažko baiminamės, galvojam, turim kažkokį nerimą arba keliaujame į praeitį, gal kažkokie malonūs prisiminimai užplūsta. Kiekvieną kartą, kūnas sureaguoja taip, lyg tai vyktų dabar. Jeigu įsibaiminame ateities, nors nieko aplink mus tokio ypatingo nevyksta, mūsų kūne įvyksta reakcija: jau išsiskiria ir hormonai, įsitempia kažkokie raumenys, kvėpavimas pasikeičia, širdies ritmas pasikeičia. Tai tą suvokiant, man atrodo kur kas lengviau yra priimti, kad su kūnu susidraugauti, su kūnu surasti ryšį yra naudinga ir svarbu. Nes ne iš karto ir ne visiems taip atrodo. Kartais yra patogiau gyventi, atrodo, atsiskyrus nuo kūno. Nejaučiant, užblokuojant kažką. Nukreipiant dėmesį kažkur kitur ir dažnai mes kažkur mintyse skraidžiojome. Ir stengiamės tą kūną dar pastumti, dar kažkaip jį priversti, ten toliau eiti ir toliau daryti ir kitą kartą jau per daug, žiūrėk, ir mes susergam. Tai įkūnytumas man yra, kaip jau jūs minėjot: rasti ryšį su kūnu, pradėti jį jausti, pradėti pastebėti, ką aš jaučiu. Ir aš matau tame didžiulę naudą ir pagalbą gyvenime. Jeigu aš su kažkuo kalbuosi, ir galbūt po kiek laiko grįžusi namo jaučiuosi tokia išsekusi ir kažkas negerai, ir jau, kaip sakant, šaukštai po pietų. Jau įvyko tai, kas įvyko ir aš dabar turiu skubiai iš naujo regeneruotis, atsigauti, rasti resursus. Bet jeigu aš būčiau labiau susijungusi su kūnu, jei būčiau jaučianti savo kūną pokalbio metu, gal aš jau pradžioje pokalbio būčiau pastebėjus, kad mano pečiai pakilo. Ar gal pilve kažkokie pojūčiai vyksta ir aš jau galėčiau reaguoti į tai: kas vyksta šitam pokalby, kas man netinka, galbūt aš šią akimirką kažkam turiu pasakyti ne ir dar mano protas to nesuprato, bet kūnas jau reaguoja. Tai tokiais paprastais pavyzdžiais iliustruojant, man rodos, tampa gana akivaizdu, kokia gali būti to įkūnytumo nauda. Įkūnytumas - tai sąmoningai jausti save savo kūne, pažinti kūno reakcijas, kūno procesus. Ir kūno terapijoj mes tuo dažnai užsiimam. Tai yra, pirmiausia pradedame pažindintis su savo kūnu. Ir tuo, ką jis mums kalba. Tai man šitie aspektai, ko gero, geriausiai atspindi įkūnytumą, nors galima kalbėti apie daug įvairių to įkūnytumo pasireiškimų. Ir galbūt dar vienas klausimas toks būtų apie praktikas, apie tokį labai praktinį to įkūnytumo patyrimą. Tarkim, mes pradžioje šio pokalbio turėjom labai trumputį, tokį vos vos paragavimą somatinės meditacijos. Tai yra, kai mes sutelkiame dėmesį į kūną, į jo pojūčius. Ir norėčiau gal pakviesti kolegas dar pasidalinti, gal kažkokių kitų turite praktikų ir patarimų ar minčių apie tuos praktinius įkūnytumo aspektus. Gal, Ernesta, turi kažkokių idėjų, kuo norėtum pasidalinti šią akimirką?
Ernesta: Dėkui, Jurga, už kvietimą. Kažkaip aš taip nurimau, kad, rodos, ir kalbėti yra sunku. Aš nesu tikra, ar turiu kažkokį tai konkretų pratimą. Aš tiktai supratau, kad tai yra pirmosios studijos, kurios atkeliavo į mano praktiką, į mano kasdieną ir labai stipriai. Ką bedaryčiau, stengiuosi, kad būčiau maksimaliai sąmoninga tame. Ir tas, kažkuria prasme, po kurio laiko darosi labai paprasta. Tarkim aš kepu blynus ir kartais mane tai erzina ir aš galvoju, objektyvių priežasčių tam lyg ir nėra, dėl ko mane tai galėtų erzinti, bet va kūnas staiga ėmė ir kažką prisiminė. Ir čia man yra didžiausia praktika atskirti dabar, nuo to, ką man siūlo, nežinau, emocinis mano laukas, kuris sukilo užuodus kokį nors kvapą. Šiandien ryte bėriau kardamono į blynus ir iki tol viskas buvo gerai. Bėriau, užuodžiau. Po to pagalvojau, hmm, kaip kvepia, kaip gera, o po to suprantu, kad pradedu nervintis. Ir aš tada kažkaip pradedu analizuoti, tampu šios situacijos stebėtoja. Ir suprantu, kad aš labai aiškiai prisimenu, jog per Kalėdas man nesigavo imbieriniai sausainiai. Ir aš žiauriai dėl to nervinausi ir mano atmintyje liko tas susierzinimas dėl imbierinių sausainių, kurie nepavyko. Ir dabar labai aiškiai suprantu, kad štai dabar kepu blynus jau net kitų metų Velykoms, o vis tiek dar erzinuosi užuodusi visą tą kepinių mišinį. Ir įkūnytumas man padeda tą atskirti, kad dabar yra toks rytas, taip, nėra saulės. Bet tie imbieriniai sausainiai nepavyko prieš pusę metų ar dar seniau. Tai vat man yra tokia praktika, kai lygioje vietoje susinervinu ar susierzinu kažkaip spėt paklausti savęs, apie ką tai. Ir kada man pavyksta, va taip kažkaip įsėsti atgal į savo kūną ir tiktai stebėti savo sukilusias emocijas. Apie tai man yra įkūnytumas. Tai vienas iš gyvenime pritaikomų dalykų. Kitas paprastesnis, prieš užmiegant: uždengti akis taip, kad jos iš tiesų pailsėtų. Ir sąmoningai eiti per kūną nuo pirštų galiukų iki viršaus: ką aš jaučiu, kaip aš jaučiu, kaip aš krentu į gravitaciją. Ir tai man dažnai padeda užmigti ramiau. Tai va tokie keli įkūnytumo išgyvenimai ir patyrimai, praktiškai gyvenime be didelių prisiruošimų tai daryti ir praktikuoti. Gediminai, gal tu turi kokių nors šia tema pasisakymų, minčių?
Gediminas: Nu jo. Pabandysiu pasidalinti keletu galbūt. Mano kasdienė duona iš esmės yra tradicinė mindfulness meditacija. Bet su fokusu į kūną, iš esmės. Sėdžiu keletą minučių arba valandą ir tiesiog klausausi, ką man kūnas kalba. Kur ateina įtampa, kur nueina. Kur kažkas atsipalaiduoja. Kur kažką jaučiu, kur pečiai įsitempia. Ir panašūs dalykai. Ir man šita praktika yra kaip treniruočių laukas, kurios man padeda ir kasdienybėje atpažinti ir pagauti momentus, kada mano kūnas reaguoja. Labai gerą pavyzdį Ernesta davė su blynais. Tokių pavyzdžių gali būti per susirinkimą darbe, tarkim, kur kažkas suerzina. Kur iki galo net nesupranti, kas vyksta ir kodėl. Tai, kad yra galimybė pagauti tą siūlo galą būtent per kūną, yra didelė pagalba. Ir čia, šitoje vietoje, iš tikrųjų man norisi šiek tiek grįžti prie to, ką Ernesta ir Jurga kalbėjo. Apie tą aš ir kas esu tas aš. Man labai gerai veikia, ir taip aš iš tikrųjų atradau savo kūną kažkada, prieš kažkiek metų. Kai atradau save besisukantį mintyse, kurios nuolat sukasi tuo pačiu ratu. Ir kažkada man pavyko pagauti, kad už to rato, vis nesibaigiančio rato, stovi emocija, pavyzdžiui, nerimas. Ir tada, pažiūrėjus dar giliau, aš pajutau, kad tas nerimas gyvena kažkurioje mano kūno vietoje. Konkrečiai tą kartą, pamenu, atradau, kad mano pilvas labai įsitempęs. Ir būtent toks išplėstas aš supratimas man davė kur kas daugiau erdvės dirbti, tiesiog būti, svarbiausia būti su tuo, kas manyje vyksta. Ir tai yra tiesiog didžiulė galia. Iš to mažo tokio ratuko, kuris nuolat sukasi, išplėtus visa tai į visą kūną, yra kur kas daugiau galimybių paleisti įtampą, kuri yra atėjus iš gyvenimo. Tai mano praktika yra tokia, kur pastebiu, kad man kažkokia mintis ateina į galvą kokį antrą ar trečią kartą, per keletą minučių iškart suprantu, iškart atkreipiu į tai dėmesį ir suprantu, kad tai čia yra kažkas, kur aš esu užstrigęs. Ir laikas leistis žemyn. Tiesiog pakvėpuoti. Kažkaip tai sustoti. Pažiūrėti kažkur tolyn pro langą. Įsiklausyti pirmiausia, kokia tai emocija, galbūt. Pagauti, kokia emocija lydi. Ir tada pabandyti pajausti, kurioje kūno vietoje ta emocija, kur ji stipriausiai jaučiasi. Pakvėpuoti. Ir tiesiog pabūti su tuo. Tai nėra malonu, bent jau man, niekada nėra malonu. Bet pakvėpavus ir pabuvus su tuo, tiesiog tada ir yra tas paleidimo jausmas. Aišku, ne visada jis ateina iš karto, ne visada jis ateina labai lengvai. Bet tai visada yra pradžia. Pradžia pokyčių. Tai yra galimybė. Tai galimybė išeiti iš nuolat užburto rato. Tai kol kas būtų tiek. Jurga, nori pratęsti?
Jurga Šidiškytė: Dabar galvoju, kalbant apie praktikas, aš prisimenu vieną seminarą, kuriame teko dalyvauti ir, man rodos, Ernesta, ir tu jame buvai. Andrea Olsen ir Caryn McHose, dvi mega žvaigždės kūno terapijos ir įkūnytumo srityje. Andrea mus vedė per autentišką judesį, apie kurį galima būtų labai ilgai atskirai kalbėti. O su Caryn mes tyrinėjome judėjimo evoliuciją. Ir būtent per gyvūnų evoliucijos prizmę. Nuo vienaląsčio gyvūno, iki paprastesnių, bet jau sudėtingesnių organizmų, vėliau buvo žuvis, driežas, žinduoliai. Mes darėm įvairius judėjimo pratimus, kurie leistų patirti tuos evoliucijos pokyčius, kurie vyko veikiant gravitacijai. Ir Caryn dažnai kartodavo tokią frazę: animal body, this animal body. Gyvūno kūnas. Ir atsimenu, tada man turbūt pirmą sykį taip sąmoningai kvoštelėjo, kad biologiniu požiūriu žmogaus kūnas, mano kūnas, yra gyvūnas. Aš esu gyvūnas. Niekada anksčiau nesusimąsčiau apie tai. Ir šia prasme kūnas yra labai senoviškas, pirmykštis, archajiškas, gamtos dalis. Su visais instinktais, su pojūčių aštrumu. Pavyzdžiui, laukinis gyvūnas, kuris gyvena laukinėje gamtoje, jeigu jis neturėtų tokio ryšio su savo instinktais, su savo kūnu, jis neturėtų jokių šansų išgyventi. Jis nesiorientuotų gamtoje. Iš karto taptų auka. Atsimenu, tada pajutau tokį ilgesį tokiam ryšiui su savo kūnu, tokiam buvimui. Ir kartu liūdesį, nes mes, šiuolaikiniai gyvūnai homo sapiens, jau esame tokį ryšį praradę. Arba jis yra labai silpnas. Tai viena iš mano pagrindinių praktikų yra elementarus buvimas gamtoje, pageidautina kiekvieną dieną. Ir buvimas labai sąmoningai. Man tai padeda palaikyti ir gaivinti tą ryšį su šia gyvūnine, gamtine savo prigimties dalimi. Ir man tai atrodo irgi labai svarbi dalis. Labai. Ir jeigu būdama gamtoje – mano atveju dažniausia pajūris – einu, stengiuosi užuosti kvapus, įsiklausyti į garsus. Jausti smėlį po kojomis. Girdėti viską, ką man siūlo gamta. Ir tas ryšys, toks ryšys... nes kūnas man yra iš tiesų labai konkretus. Jis yra mėsa, oda, kaulai, žarnos. Labai labai konkretu, apčiuopiama, tikra. Bet toks ryšys, jeigu pavysta jį užmegzti – ne visuomet tai yra taip paprasta – tas ryšys atveria kažkokias duris. Nežinau, į visai kitą pasaulėjautą, kurioje labai daug kūrybos. Ir kaip tu, Gediminai, aname pokalby sakei, kad apie tai gali kalbėti tiktai kažkaip poetiškai. Tai aš tą ryšį turbūt suvokiu metaforomis. Ir tai man yra paradoksas, kaip taip gali būti, kaip kūnas, kuris yra labai konkretus, kuris tikrai nėra metafora, ir kaip toks ryšys su gamta atveria kelią į kūrybą. Į tą kažkokią labai turtingą pasaulėjautą ir turtingą buvimą, kūrybingumą – pačia bendriausia prasme. Tai va. Tad mano pagrindinė praktika su kūnu (ir man tai būtina, kad gerai jausčiausi) – kuo dažniau sąmoningai, visu kūnu pabūti gamtoje.
Jurga Bliss: ačiū, Jurga. Labai gražus, toks link pabaigos atradimas. Aš dar pabaigai pasidalinsiu tuo, kad viso pokalbio metu jaučiau kėdę po savimi. Ir tai yra dar vienas toks būdas, kaip išlikti kūne. Neišskristi kažkur į kosmosą, idėjų pasaulį. Nenuklysti kažkur mintimis, kai esam kažkokioj situacijoj. Dar galima praktikuoti jautimą grindų po pėdomis arba žemę, ypač jeigu vaikštom basi, tai idealu, pajusti tą pagrindą po kojomis, pajusti jo tekstūrą, faktūrą, temperatūrą. Pastebėti, kaip kūnas reaguoja tam tikrose situacijose, tam tikruose pokalbiuose, tam tikrose vietose ir pabandyti įsiklausyti, ką man tai reiškia, ką reiškia man šitas kūno signalas, dažniausiai naudoju tai. Ir dar manau, kad yra labai naudingas toks patarimas, jeigu jaučiatės, kad visko tampa per daug arba gal net tokia disociacija kyla, tokioje sudėtingesnėje stresinėje situacijoje, ką kolegos minėjo: užuosti, pamatyti, grįžti į kūno pojūčius, ką jūs iš tikrųjų jaučiate savo kūne, ką jūs patiriate per savo penkis pojūčius, ką liečiate, ką matote, ką užuodžiate, ką girdite. Ir tuo būdu galim grįžti į tai, kas iš tiesų vyksta, ne tai, ko bijom, ne tai, dėl ko, sakykim, nerimaujame, ar kažkokios mintys užsivėlusios, bet kas iš tikrųjų šią akimirką mano gyvenime vyksta. Vat stoviu ir iš tikrųjų kepu blynus vaikams. O ne esu Kalėdose su nevykusiais sausainiais. Tai va, tas sugrįžimas į kūną iš tiesų gali pagelbėti sugrįžti ir į save, ir į dabarties momentą. Labai ačiū visiems, kad pasidalinot, labai ačiū visiems, kurie klausėt ir žiūrėjot mus. Galite mūsų šį ir kitus pokalbius rasti mūsų interneto tinklapyje www.įkūnytapraktika.lt, FB tuo pačiu pavadinimu, taip pat mūsų tinklalaidės kanaluose Youtube „Kūnas kalba“ ir Spotify taip pat „Kūnas kalba“. Dėkoju dar kartą, linkiu gražaus pavasario ir iki kitų susitikimų, ir dar pabaigai pasirąžom. Tiek ilgai sėdėjom ir kalbėjom. Ačiū ir ate. Iki, dėkui, Jurga, už vedimą, iki.
Jurga Bliss ir Ernesta - ĮKŪNYTOS PRAKTIKOS integruojančios kūno ir judesio terapijos praktikės. Savo darbe kiekvieną ateinantį jie palaiko atrandant bei patiriant save naujai, gilinant autentišką ryšį su savimi ir pasauliu, mokantis naujų būdų, kaip pasirūpinti savimi. Jie lydi į tikrųjų poreikių įsiklausymą bei patogų buvimą savo kūne.
