Kūryba kaip gyvenimo patirčių integracija. Pokalbis su Jurga Bliss

Jurga Bliss yra kūno ir judesio terapijos praktikė, viena iš mūsų „Įkūnytos praktikos“ tarptautinės komandos narių. Ji gyvena ir dirba Portugalijoje, Algarvėje, iš čia kūno ir judesio terapijos sesijas suaugusiems veda internetu klientams, gyvenantiems įvairiose šalyse. Šiame besikeičiančiame pasaulyje susirinkusi savo patirtį ir žinias į glėbį, Jurga tiesia naują skaitmeninį kelią somatikos praktikoms ir sako: „tai veikia“!


Jurga taip pat yra ir kūrėja bei poetė. Savo autorine poezija Jurga dalinasi Facebook paskyroje "Nenušvitusios eilės”, šiemet jos eilėraščiai bus išleisti ir Lietuvos kūrėjų - moterų poezijos rinktinėje „Women are poems“. Su Jurga pasikalbėti bei užrašyti mūsų pokalbį norėjau dar vasario mėnesį. Tą kartą kreipiausi turėdama tik norą pasikalbėti, tačiau neturėdama aiškios temos. Temos reikėjo palaukti pusę metų. Ir ji čia, pirmą kartą ją perskaitau Jurgos žinutėje man – „Kūryba kaip gyvenimo patirčių integracija“. Šioje temoje atpažįstu besipinančius man svarbius aspektus – gyvenimo patirtis ir jų tyrinėjimą, kūrybą, terapinius momentus... Tad teletiltu kalbėdama su Jurga užduodu jai pirmą klausimą.

Tema „Kūryba kaip gyvenimo patirčių integracija“ pas tave pasibeldė ir pasiprašė būti tyrinėjama. Man smalsu, kodėl ji ir kodėl dabar?


Manau, kad tai susiję su vienu stipriu atveju mano terapijos praktikoje, kai mano klientė serganti vėžiu, išėjo iš šio pasaulio. Keletą dienų prieš tam įvykstant, kalbant su tavimi, mūsų pokalbyje pasirodė mirties tema. Iš mūsų susitikimo gimė eilėraštis, kuris vėliau tapo tarsi mano atsisveikinimu su šia moterimi. Tuo metu dar kartą aiškiai pajaučiau, kaip per eiles integruojasi įvairios patirtys. Seniai jaučiau, kad rašymą naudoju kaip būdą kitaip pajausti, apdoroti - čia tiksliai skamba angliškas žodis processing - suvirškinti savo patirtis ir suteikti joms naują kūną, naują būtį. Iš pradžių tai dariau nesąmoningai, bet pastaruoju metu - jau ir sąmoningai. Kartais rašymo man reikia tam, kad patirtys viduje nusėstų. Kartais to reikia, kad kažkas iš vidaus išeitų ar transformuotųsi... Ir netrukus atsirado noras apie tai pasikalbėti. Kūryba yra labai įvairi, ir gal mes ne visada galvojame apie ją kaip apie įrankį gijimui, integracijai, kitokiam būties patyrimui. Bet ji atlieka ir šį vaidmenį. Kaip tu supranti, kas yra neintegruota gyvenimo patirtis?

Atsakymas į šį klausimą turbūt bus individualus, priklausomai nuo to, kokie yra žmogaus „paternai“, kaip jis susidoroja su gyvenimu, su situacijomis, kurios jam iškyla. Neintegruota patirtis gali atrodyti skirtingai, kažkam vienaip, kitam - kitaip negu man. Vienas iš variantų yra, kai patirtis mūsų prisiminimuose tampa tarsi atskiru fragmentu laike. Fragmentas egzistuoja kaip mažas filmas ar istorija. Ir mes jį vis sukame, vis prisimenam ir vėl persukam - iš naujo ir iš naujo. Mes galim apie tai kalbėti, apie tai galvoti ir nieko su tuo neįvyksta. Ir taip 1000 kartų. Jeigu emocija nekinta ir mes turim tokią pačią reakciją į tą pačią istoriją visą laiką, aš galvoju, kad ji yra neintegruota.

Arba, kai patirtis pasireiškia per simptomus, bet mes jų nesuprantame. Ir tik vėliau, kūno terapijos sesijose, kartu su klientais galiausiai atrandame sąsajas tarp simptomų ir tam tikros istorijos, tam tikros patirties. Ir tuomet, kai ateina sąmoningumas, prasideda ir integracija.

Ar turi kokį nors ankstyvą prisiminimą, kai, pavyzdžiui, vaikystėje kūryba tau yra padėjusi integruoti kažkokią patirtį?

Prisimenu, kai man buvo gal kokie penkeri. Kartą labai susipykau su vienu iš tėvų ir baltame lape nupiešiau tai, kas man tuo metu atrodė baisiausia ir šlykščiausia. Piešinį parodžiau. Sakiau – „čia tu“. Ir, žinoma, pasijaučiau šiek tiek geriau. Emocijos atsidūrė popieriuje, sugebėjau jas iškomunikuoti.

O paauglystėje?

Taip, paauglystėje tikrai buvo daug didelių jausmų. Ir aš rašydavau. Rašydavau ir grožinius tekstus, ir poeziją. Tai palengvindavo išbuvimą su jausmais. Tačiau augau tokioje racionalumo išaukštinimo dvasioje, kurią tais laikais mes daugelis patyrėme, kai jausmai būdavo stumiami į šoną kaip nesvarbūs, padarantys mus silpnais ir pažeidžiamais. Tad, kai suaugau, galiausiai pavyko tuos didelius jausmus uždaryti, nuslopinti. Tada nustojau ir rašyti. Tik daug vėliau, besibaigiant asmeninei terapijai parašiau eilėraštį - pirmąjį po daugelio metų. Ir tada man „atsidarė kranelis“, vėl pradėjau rašyti ir dabar jau keletą metų rašau. Tad man kūryba yra dar ir apie tai, kad jeigu mes gebame kurti, mes gebame susitikti su savimi.

Taip, labai norisi ataidėti tavo žodžius „jeigu mes gebame kurti, mes gebame susitikti su savimi“ ir esu dėkinga, kad pasidalinai gabalėliu savo asmeninės istorijos. Po daugybės patirčių, kaip manai, kokia kūryba gydo? Kaip suformuluotum terapinės kūrybos apibrėžimą?

Kūryba yra terapinė, kai žinutė ateina iš giliau. Iš kažkur, kur tu net kartais nesupranti, iš kur tiksliai dabar atėjo šitas impulsas ar ši eilutė. Tai tarsi vedimas iš vidaus. Kartais atrodo, kad tas vedimas yra netgi ne iš manęs. Tada aš kūrybą patiriu kaip terapinę.

Kita galimybė - kūryba yra terapinė tada, kai aš turiu tikslą, kad ji būtų terapinė. Tarkim, kai rašau tam, kad išrašyčiau tai, kas yra manyje. Tai irgi yra terapiška. O kai sakau terapiška, turiu galvoje, kad tai, kokia aš buvau prieš tą momentą, kai pradėjau rašyti, ir tai, kokia aš esu pasibaigus tam momentui, yra šiek tiek jau kitaip, kokybiškai kitaip.

Ar galime sakyti, kad terapinis momentas arba integracija reiškia pokytį, tiesa?

Taip, integracija reiškia pokytį. Ypač santykio pokytį. Tarkim, santykio su savimi ar su tuo įvykiu, ar su ta emocija, ar su bet kuo, su kuo mes susitinkame. Kartais emocija gali nepakisti, pavyzdžiui, galbūt aš parašiau apie tai, ir aš vis dar liūdna, bet mano santykis su liūdesio emocija jau bus kitoks ir kokybė susitikimo su savimi ar savo patirtimi jau bus kitokia.


Būtų įdomu išgirsti iš tavęs konkretų patarimą, pavyzdžiui, jeigu aš patiriu kažką, ko yra per daug, per sudėtinga arba esu patyrusi kažką, kas dabar vis atsikartoja, vėl ir vėl pasirodo, ką daryti? Kaip rasti kelią link integracijos, rasti kažkokį savitą saviraiškos elementą? Kaip atpažinti, kad tai tas kūrybinis kelias, kuriuo turiu eiti?

Galvoju, kad reikia bandyti įvairias formas. Ko gero, mes visi vis tiek turim polinkį vieniems dalykams labiau negu kitiems, netgi ne kaip kūrėjai, o kaip, tarkim, vartotojai, kaip klausytojai, žiūrovai. Kažkas mums labiau rezonuoja. Kitą kartą galbūt net nebūtina kurti. Gal, pavyzdžiui, užtenka klausytis muzikos, ir mumyse įvyksta susitikimas. Kartais tiek ir pakanka.


Bet jeigu to nepakanka, tada reikia bandyti. Tada galima bandyti, ne reikia. Nieko nereikia, bet galima... Ir tokiu atveju aš drąsinčiau leisti sau netobulumą. Man atrodo, kad labiausiai bijome bandyti dėl to, kad neva nesugebam. „Aš nesugebu piešti“, „man neišeina rašyti“, „aš negaliu groti“ ir taip toliau. Šios koncepcijos ir įsitikinimai dažnai atėję iš vaikystės, gal iš to meto, kada mus kritikavo ir turėjome atitikti labai aukštą standartą. Pati tikrai to turiu ir labai suprantu. Tai leisti sau... Sako: „aš piešiu kaip penkiametė“. Puiku! Galima leisti sau piešti kaip penkiametei ir pažiūrėti, kas iš to gausis. Patinka? Valio! O jei pabandžiau piešimą ir man jis nelimpa, gal tada verta pabandyti parašyti kažką...


Dėl rašymo, tarkim, vienas iš variantų yra rašyti laiškus. Galima rašyti laiškus kitiems, kuriuos mes išsiųsime arba ne. Galima rašyti laiškus sau. Galima rašyti laiškus sau į praeitį - tam tikrame amžiaus tarpsnyje, ar rašyti laišką sau - dabar gyvenančiam žmogui, kuris patyrė tokį įvykį. Ir tada, kai rašymas padeda jaustis kažkaip kitaip, geriau arba bent kitaip, tai gali tapti stimulu tęsti.

Taip, buvau pamiršusi apie laiškų rašymą. Dabar jaučiu, kad rašant laiškus gali atsiverti daugybė galimybių išreikšti, išsakyti, išbūti. Ir mūsų pokalbiui artėjant į pabaigą, norisi grįžti prie pradžioje paliestos mirties temos. Kaip manai, kas mums gali padėti integruoti, priimti, kalbėti apie fenomenalias patirtis, tai, kas nėra apčiuopiama, suprantama, kas yra už žodžių, pavyzdžiui, su mirtimi susijusį fenomenalumą?

Taip, kai mes susiduriame su kažkuo, kas yra didesnio už mūsų žmogišką būtį, ko gero, kūryba yra vienas iš kelių, kaip tai giliai patirti. Kaip patirti subtilų ir kartu - ateina angliškas žodis profound - galbūt didų jausmą ar reiškinį, kuris atrodo, netelpa kūne. Kažką, kas nei žodžiais, nei teptuku negali būti pilnai išreikštas, nes jo yra tiek daug. Ir kartu bent kažkokia dalimi kūryba gali padėti prie to didumo prisiliesti.

Man kartais būna taip, kad, jeigu aš, pavyzdžiui, susitinku su kažkuo, kas atrodo netelpa many, kyla baimė. Atrodo, žodį pasakysiu ir tai sugrius. Aš nebūsiu tiksli. To tiesiog neįmanoma įvardinti. Kaip tokiais atvejais tu būni, ką darai?

Būnu tyloje su tuo. Atveriu jusles. Kadangi gyvenu tokioje vietoje, kur gamtos didybė yra tikrai įspūdinga, aš turiu laimę labai nesunkiai su ja susitikti. Anksčiau man daug kas sakė, kad laikui bėgant tai nublanks. Na, maždaug, taip, tau dabar ten gražu, bet tu pamatysi, priprasi. Ir taip, galbūt nebenueinu prie vandenyno taip dažnai, kaip nueičiau, jei būčiau atvažiavusi tik atostogų. Bet susidūrus su ta gamtos didybe, mano patirtis yra, kad man ji nenublanksta. Ir tą jausmą taip sunku nusakyti. Tą savo mažumą ir gamtos didumą. Kaip aš tada su ja susitinku? Tiesiog atveriu jusles. Ir ne tik tas kūniškas jusles. Sakyčiau, kad ir tas subtilias jusles, apie kurias mes negalime kalbėti, nes neturime tokių žodžių.


Taip, išgirsti tylą.

Gal kartais tyla irgi būna meno forma...

Tikrai taip. Kai mes galime iš tikrųjų išgirsti tylą, mes susitinkame su ja kaip meno forma, ir mes patys tampame meno forma. Mes tikrai tada liudijame, visa savo būtimi liudijame. Ir patys tampame tuo. Kai aš liudiju vandenyną, jaučiu, kad manyje yra tas pats vandenynas, aš tampu vandenynu. Mano eilėraštis „Banguosiu jūržole“ yra iš panašaus patyrimo. Būtent apie tokį buvimą, tiesiog buvimą.

Ar yra dar kažkas, ką norėtųsi pasakyti pabaigai?

Aš galvoju, kad pabaigos žodžiai jau nuskambėjo.

Taip.

Banguosiu jūržole


Išskalausiu žemę iš savo šaknų

Jūros vandeniu, lyg ašarom sūriu

Iš niekur neatėjusi ir niekur neinanti


Teneša mane, neįsišaknijusią

Atsisakiusią, lietumi išlijusią

Be praeities, be istorijų


Bangoms vandenyno atsiduosiu

Jūržole gelmėj išbanguosiu

Te liūliuoja be tikslo


Baltam smėlyje teatsispaudžia

Mano atvaizdą krantuos nuaudžia

Ir vėlei nuplauna


Lai būsiu jūržole


Aut. Jurga Bliss

Jurgą kalbino Ingrida Danytė – ĮKŪNYTOS PRAKTIKOS integruojančios kūno ir judesio terapijos praktikė. Ingrida dirba su vaikais, veda grupes bei priima individualioms konsultacijoms.


Jurga Bliss (Blinstrubaitė-Schultz) gyvena ir dirba Portugalijoje, somatinės terapijos sesijas suaugusiems veda internetu lietuvių ir anglų kalbomis visame pasaulyje, o Algarvėje - ir gyvai. Ji specializuojasi darbe su klientais, susiduriančiais su psichosomatiniais simptomais; autoimuniniais procesais; vidinės šeimos (subasmenybių) tyrinėjimais; prisirišimo, ribų ir kitais santykių iššūkiais (šeimoje, partnerystėje, įskaitant LGBTQ+ ir kt. nenormatyvines santykių formas); seksualumo klausimais; gyvenimo užsienyje ir daugiakultūrinėje aplinkoje sunkumais ir kt. Daugiau apie Jurgą skaitykite čia.

Peržiūrų: 88