Slibino alsavimas

Kalėdinis laikotarpis išties nepaprastas, ypatingas.


Ilgais tamsiais vakarais galime priimti paslaptimis alsuojančias patirtis. Tamsoje eidami miško takeliu galime išgirsti aidėjimą, krebždėjimą, ošimą... Jei įsiklausysime, atpažinsime ją – Miško dvasią. Ši išmintimi kvėpuojanti būtybė švelniai šnabžda, rodo mums. Jei jos nebijome, netoliese už mažos eglaitės mūsų akys pagauna mažojo kauko žalsvai mėlyną apsiausto kampą. Paėjus už kalnelio ausys išgirsta barzduko linksmai niūniuojamą melodiją. Ir jei tikrai pasitikime, visu kūnu pajaučiame netoliese esančio sidabrinio slibino švelnų alsavimą. Netrukus subtilus žėrėjimas apsupa mus. Tai slibinas giliai atsikvėpė, o jo viduje rusenanti ugnis, praėjusi pro galingus nasrus, virsta deimantine migla. Kažkas pasakojo, kad jo akys tai du ledynai, uodega siekia kitą pasaulį, o nasrai – tai vartai į paslaptį. Kažkada seniai seniai buvo žinoma, kad tiesiai į žmogų atsigręžęs slibinas gali išgirsti ir išpildyti giliausius žmogaus širdies norus. Tereikia būti, girdėti, jausti slibino kvėpavimą ir kvėpuoti kartu su juo…


Ženkime į Kalėdinį laikotarpį pilni pasitikėjimo, jausdami kvėpavimą - sergėdami savo vidinį ritmą. Su meile pasirūpinkime savimi ir esančiais šalia.


Gražių švenčių linkėdama

Įkūnytos praktikos komanda


14 peržiūrų