Ketvirtasis pašnekesys | Autentiškumas

Mes - “Įkūnytos praktikos” praktikai. Kalbamės apie tai, kas mums svarbu. Apie žmogų, jo kūną ir santykį su juo. Apie savęs klausymą ir girdėjimą. Apie tai, ką daryti, kai negera. Apie raktus, vedančius į draugystę su kūnu ir savąją tiesą. Kalbėsimės ir ateity.


Neretai girdime žodį "autentiškumas". Ką mums reiškia būti autentiškiems, gyventi autentiškai ir ką autentiškumas reiškia kūno terapeutams? Apie tai mūsų ketvirtoji "Kūnas kalba" tinklalaidė.

* Šiame įraše pateikiama nuomonė nėra medicininiai patarimai ir negali atstoti gydytojo konsultacijos.


Pašnekesio transkriptas:

Ieva: Labas visiems. Čia „Įkūnyta praktika“. Šiandien matome Ernestą, Ingridą, Gediminą ir esu aš, Ieva, ir šiandien ketvirtasis mūsų pašnekesys tinklalaidėje „Kūnas kalba“. Ir tema, kuri laukė savo eilės ir pagaliau sulaukė, yra autentiškumas. Žinome, kad žodis „autentiškumas“ yra vartojamas ir plačiai paplitęs, kai kalbame apie kažkokius dokumentus, kalbama apie kažkokius senus dalykus, pavyzdžiui, netgi Turino drobulė, autentiška ar ne autentiška, diskusijų daug būta. Kai kalbame apie daugybę daugybę dalykų, kurie asocijuojasi su tikrumu. Su tuo, kas nesumeluota, su tuo, kas yra originalu. Bet, aišku, mes, kaip integruojančios kūno judesio terapijos praktikai, vis žiūrime, o kaip yra su kūnu, kaip yra su judesiu, kaip yra su mumis pačiais. Taigi, autentiškumo tema. Gal Ingrida norėtų ją pradėti?


Ingrida: Taip, žinoma. Kai aš susitinku su autentiškumu, pirmiausia iškyla ta įtampa, kuri randasi iš to, kad mes bandome prisitaikyti. Turime polinkį prisitaikyti ir patikti, būti tokie kaip visi, norime būti priimti ir tai yra mums labai svarbu. Būti dalimi kažko. Ir taip pat mums yra labai svarbu būti autentiškais, būti ir elgtis taip, kaip mums atrodo, mums svarbu būti unikaliais. Ir šitos dvi pusės mumyse abi yra svarbios. Ir kalbėdama apie autentiškumą, kūno autentiškumo pojūtį, žmogaus autentiškumą - aš bandau prieiti prie šio žodžio suvokdama šitą dilemą mumyse: norą būti priimtais ir būti tokiais, kokiais norime būti. Kartu aš suprantu, kad mes susitinkam su šita dilema (nežinau, ar dilema) turbūt paauglystėje. Mums iškyla labai svarbus noras būti visuomenėj, būti sociume, būti pripažintiems savo draugų. Ir taip pat mes tuo pačiu metu ieškome savo individualumo ir savo kažkokio unikalaus buvimo, unikalių norų, unikalių svajonių, gyvenimo kelio. Tai aš šitoje vietoje labiausiai susitinku su autentiškumu bendrąja prasme. Gal čia perduosiu žodį Gediminui, gal tu, Gediminai, žinai, kur susitinki su tuo žodžiu, kas tau iškyla, kai girdi „autentiškumas“?


Gediminas: Taip. Autentiškumas man turbūt labiausiai gyvas yra kalbant... apskritai, man tai toks pat svarbus žodis kaip ir... man ausinės išsijungė... Toks pat svarbus žodis kaip ir meilė, pavyzdžiui, meilė sau, apie kurią mes kalbėjom praeitą kartą. Ir šitos temos man siejasi, dėl to, kad man autentiškumas yra apie tai, kas tu esi. Meilė yra kelias į tai. Autentiškumas yra kokybė. Kaip aš suprantu. Ir šiuo atveju aš net nežinau, aš negaliu įvardyti, pavyzdžiui, kas aš esu. Man tai yra kelionė, kurią aš kasdien atrandu iš naujo galbūt. Dėl to, kad aš keičiuosi, bet tas jausmas, kai prisiliečiu prie to tikrumo, ta tikrumo kokybė man ir atsiskleidžia tada, kai jaučiu, kad aš esu ryšyje su gyvenimu, kad aš esu tai, ko gyvenimas iš manęs nori. Galbūt taip galima pasakyti. Bet kuriuo atveju galima apie tai tik poetiškai kalbėti. Bent jau man tik taip išeina. Ir jo, iš esmės pati opozicija, apie ką ir tu, Ingrida, kalbėjai, kad tarp to, ko iš mūsų tikisi mūsų aplinka, kurioje mes augome, ir ta įtampa, kylanti iš to, ko iš mūsų nori pats gyvenimas, kuris reiškiasi per mus, per mūsų prigimtį. Tai ir yra ta vieta, kurioje gyvas tas autentiškumas. Ir čia galima pereiti prie kūno. Nes man kūnas ilgainiui tapo langas arba durys į būtent tą autentišką ryšį su savimi. Nes kūnas, skirtingai negu mūsų mintys arba kai gyvename savo mintyse, ar netgi emocijos dažnai - kūnas yra ta vienintelė vieta, kur iš tikrųjų visada esame autentiški. Bet kūnas visada yra gyvas ir visada yra susijungęs su gyvenimu ir jį išreiškia. Tai apie kūną tiek. Ir perduodu žodį Ernestai. Kaip tu susitinki su autentiškumu?


Ernesta: Kai girdžiu žodį autentiškumas ir girdžiu žodį unikalumas, kažkaip va tik išgirdus Ingridą kalbant, man tarytum šitie du žodžiai stoja į opoziciją. Kad vis tiktai autentiškumas man yra, netgi prisimenant studijas autentiško judesio disciplinos, kai aš ateinu į erdvę su visu tuo, kas manyje yra dabar šiuo momentu, ir aš leidžiuosi į kūną užmerktomis akimis. Ir tuo metu kartais aš prisimenu save bėgant labai, kartais aš prisimenu save ridenantis ant grindų, kartais aš prisimenu save susigūžusią ir sėdinčią, kartais aš prisimenu save leidžiančią garsą. Ir aš... Patiriu autentiškumą. Ir girdžiu dar Gedimino žodžius, kaip gyvenimas reiškiasi per mane. Ir autentiškumas yra dabar man bekalbant ir aš galiu įvardinti, kad jis nėra apie mano unikalumą, apie mano išskirtinumą. Autentiškumas yra tai, kas vyksta su manim dabartiniu momentu. Ir aš dabar jaučiu jaudulį. Ir man tai yra autentiškumas, aš kalbu ir girdžiu savo mintį, kad „Ernesta tu nežinai, ką toliau pasakysi.“ Ir tai man irgi yra autentiška. Autentiška yra tai, kas yra čia, šiuo metu, dabar su manimi. Ir man dabar bekalbant, tai yra atradimas vis tik tai. Kad jo, autentiška yra tai, kas yra dabar, šiuo metu ir kas reiškiasi per mane: mano garsas, mano rankų judesiai, mano jaudulys. Taip, ir tuo pat metu galbūt aš esu ir unikali, nes jus matau to paties nedarant. Tad kažkuriuo metu unikalumas ir autentiškumas gali eiti greta. Ieva, uždavei mums klausimą, ar tu turi atsakymą?


Ieva: Aš atsakymo ieškau porą dienų, porą dienų pabuvau su šia tema. Daugiau ir šiek tiek sąmoningiau atkreipdama dėmesį. Ir tiesiog vienas labai nuostabus suvokimas įvyko, kad autentiškas gali būti ne tik buvimas apskritai, ne tik kažkokios mūsų savybės ir mes kaip patys žmonės, bet tiesiog autentiškas buvimas yra kiekvienoje akimirkoje, žvelgiant netgi iš kūno perspektyvos. Nes kūnas yra be galo sudėtinga sistema, kurioje vyksta tiek daug dalykų, kiekvieną sekundę ta nervų sistema dirba išsijuosus. Kraujotakos irgi, limfotaka irgi, virškinimo taip pat - daugybė daugybė tų ląstelių, milijardai. Jos kiekvieną akimirką dirba. Ir kai pažvelgiu atidžiau, aš suvokiu, kad kiekvienas mano pajutimas kitą sekundę yra vis kitoks. Sekundės autentiškumas, man atrodo, labai labai didelė dovana, kai pabandai pagauti ir pažiūrėti. Ir taip pat mano autentiškumo tema kūne labai siejasi su tais tikrais giliais kūno poreikiais ir jų girdėjimu. Tokiais, kuriems reikia erdvės. Ir kai Ernesta kalba apie tai, kad va dabar kalbu ir jaučiu tam tikrus jausmus netgi dėl to, kad neturėsiu ką pasakyti, aš matau, kad mes turime dabar tam tikrą erdvę, kurioje gali kilti ir gimti tas autentiškumo pasireiškimas. Ieškodama savo autentiškumo savyje aš atradau, kad man labai svarbu yra ta saugi erdvė, mano pačios susikurta saugi erdvė. Ir atradau receptą – ir labai paprastą receptą – tam tikram laikui padėti visus kompiuterius, visus darbus, visus telefonus, visus skambučius, nieko neturėti aplinkui, jokių blaškančių dalykų. Tam, kad būčiau su savimi tiesiog nusistatytą laiką, tegul būna tai valanda, tegul būna tai, jau prabangiai, 3 valandos. Kai aš eisiu, vaikščiosiu, gulėsiu, darysiu, šoksiu, bet ką darysiu, ko mano kūnas nori tuo metu. Va toks buvo labai labai autentiškas buvimas, kuris labai labai stipriai pakrauna. Tokia mano patirtis. Ar norėtų kas nors ką nors pridurti?


Ingrida: Aš galvoju, pratęsiant tiesiog tavo temą. Man kartais lygiai taip pat atrodo labai svarbi saugi, tuščia erdvė. Tuščia ta prasme, kad tai erdvė, kuri neblaškytų. Man kartais labai patinka ir šiaip žiūrėti į tuščią erdvę ir tada labai aiškiai matosi tas autentiškumas. Ir ką turiu omenyje, tai kalbėdama: kai einu į erdvę, kuri yra saugi, man labai svarbu ne tiktai būti ir kažkaip atliepti save ir leisti kūnui judėti, bet kartu svarbu ir tai pamatyti. Ir tai yra labai toks subtilus momentas. Nes tas unikalumas, autentiškumas, jis reiškiasi kiekvieną akimirką per mus. Bet kartais labai sunku jį pastebėti, kartais tada net nebežinom, kur tas mūsų autentiškumas, kur tas mūsų unikalumas ir panašiai. Nors jis ir reiškėsi kiekvieną akimirką per kūną, per mus, visus procesus. Tai receptas, dar vienas dalykas, kas man padeda.


Tas akimirkas, kada aš judu, kai aš guliu, kai darau tai, ką noriu, be jokių pašalinių trikdžių, kompiuterio, telefono ir panašiai, paskui pabandyti prisiminti. Ir ne tik pabandyti prisiminti labai konkrečiai, ką dariau ir ko nedariau, ir panašiai, bet labiau leisti sau tiems prisiminimams ateiti, nesistengti kažko prisiminti, bet skirti laiko po kažkokio pajudėjimo, kad va dabar yra ta akimirka, kada aš leidžiu tiems prisiminimams grįžti, tai pačiai patirčiai, grįžti pas mane ir dar kartelį su ja susitikti, ir tai gali būti labai paprasti kažkokie niuansai, kurie grįžta. Ne kažkoks rankos pakėlimas ar atsigulimas natūralioj ar nenatūralioj pozicijoj, kur kažkaip kojos gali būti pakeltos ir pabandyti prisiminti labai konkrečias detales, kaip toje akimirkoje reiškėsi mano unikalumas, mano autentiškumas. Ir, pavyzdžiui, man labai padeda tą daryti per kūną. Ne tik ką prisiminiau, kokius vaizdinius mačiau ar ką dariau. Bet prisiminti kūną. Kaip kūnas buvo tą akimirką. Ir tada visą tą patirtį pridėti prie tos akimirkos. Prie tos kūno pozicijos, kuri buvo tuo metu. Čia dar yra toks dalykas, kuris man padeda susitikti su autentiškumu ir jį pamatyti. Gal dar kažkas turite, Ernesta, Gediminai, kažkokių praktinių patyrimų, susijusių su autentiškumu.


Gediminas: Kada Ievutė kalbėjo, dar prisiminiau vieną svarbų dalyką man. Kad autentiškumas nėra statiškas. Nėra apie kažką, kas yra nekintantis sraute. Koks jis yra, toks yra. Koks aš esu, toks esu. Kaip pats gyvenimas, kuris nuolat kinta. Ir šią akimirką mes esame vis kitokie. Ir aš tą autentiškumą būtent suvokiu ne kaip kažkokį rėmą, kuriame aš gyvenu, bet kaip tėkmę. Kad teku ir aš, ir mano kūnas. Iš tikrųjų kūnas irgi yra kaip upė. Kai įsiklausau į savo kūną ir visus tuos smulkius pojūčius: kažkur kažką suskaudo, kažkur įtampa, kažkur atsipalaidavimas. Kažkur susigūžimas arba kaip tik išsiplėtimas. Kaip tuo metu kūnas reiškiasi, toks jis tą akimirką ir yra. Ir būtent čia yra ta gyvybė, pagaunant kiekvieną akimirką. Vienai akimirkai keičiant kitą. Pagauti tą momentą: kur yra dabar labiausiai gyva, ką aš dabar labiausiai jaučiu. Galbūt dabar labiausiai jaučiu pilvo sritį. Kad pilve kažkas vyksta. Galbūt dabar kažkas atsileido pečiuose. Tarkim, pakvėpavus šiek tiek. Arba galbūt aš dabar staiga pajuntu, kad nebejaučiu savo pėdų. Ką tai reiškia? Ir kada aš labiausiai pasitikiu tais jausmais ir ta kelione – kai pajuntu, kad esu kažkur, kur aš jau nebesuprantu, nebegaliu įvardinti, kas su manimi vyksta. Nes jaučiu, kad kūnas nori iškelti ranką. Ir aš nežinau, ką tas judesys reiškia, bet jaučiu, kad tą darydamas jaučiuosi geriau. Jaučiuosi pilnesnis, jaučiuosi labiau išreiškiantis tai, kas nori būti išreikšta. Tai smagu, tai yra tie momentai kurių aš ieškau gyvenime galbūt bendrai. Ir jie labai labai artimi tam, ką mes vadiname autentiška, tam kaip aš suprantu autentiškumą.


Ernesta: Girdžiu kalbant apie tai, kad autentiškumas vis tik tais nėra fiksuotas dalykas, autentiškumas neturi sąrašo ir aprašo kažkokio, ką aš įsivaizdavau. Iki šio netgi mūsų pokalbio įsivaizdavau, kad tai autentiškumas, aš jį galiu aprašyti, surašyti, sudėti į stalčiukus ir pasakyti. Čia yra autentiškumas, manasis autentiškumas. Chebra, žiūrėkit, skaitykit, va va va čia yra, Ernesta, autentiška Šičia. Ir kuo labiau girdžiu jus, klausau savęs kalbant, suprantu, kad ne, autentiškumas yra ši akimirka ir autentiška yra tai, kas vyksta šiuo metu, autentiškumas mano patirtyje neturi sąrašo, jis neturi aprašo ir neturi fiksacijos. Kažkaip jaučiu, kad mane tai atpalaiduoja, labai atpalaiduoja. Nu, blembački, aš ten gal esu labai faina, ahigiena, protinga. Bet ir tai neturi fiksacijos, kad iš esmės niekas neturi fiksacijos ir aš neprivalau turėti kažkokio tai sąrašo, kurį parodžius kitiems mane užskaitytų ir aš būčiau priimta. Tai kažkaip, jo, pokalbis apie autentiškumą mane atpalaiduoja. Ir aš patiriu kaitą ir aš priimu tai, kad, blembački, šiandien aš kalbu taip, kitą dieną aš galiu galbūt kitaip kalbėti. Ir, kaip Gediminas sako, nori ranką ištiesti. Kažkodėl ir aš leidžiu būti jai ištiestai. Tai tas yra faina. Bet todėl, kad aš, bekalbant ir leidžiant sau ištiesti ranką, jaučiuosi unikali ir ten kokia nors išskirtinė. Tai ne, jo. Atsiranda takoskyra tarp žodžių „unikalus“, „išskirtinis“ ir kad autentiškumas neturi fiksacijos. Dėkui labai, man tai didžiulis atradimas, iš tiesų.


Ieva: Matau šypsenas veiduose. Turbūt su ta gražia šypsena mes galim leisti sau tekėti toliau į dieną ir linkėti tiems, kas mus žiūrėjo ir klausė, gražios dienos, nebent yra kažkas, ką norėtumėte pridurti?


Gediminas: Kad man labai graži viskas susidėliojo. Apsukom kelis ratus. Aš irgi jaučiuosi kažkaip kitaip po mūsų pasidalijimų.


Ernesta: Mano kūnu teka kažkokie šiurpeliai ir mano kailis stojasi piestu.


Ieva: Išties labai gera ir smagu. Žodžiu, ką mes galim palinkėti žmonėms: tekėkit, kelkit rankas, kojas, griūkit ir verskitės aukštielnikai, jeigu to reikia. Jeigu kyla tokie impulsai iš kūno. Ir klausykite, klausykite jo, daug papasakos. Tai va, mielieji, labai labai labai jums ačiū.


Ir ką gi, pasimatysime kituose pašnekesiuose, galbūt, kai kada nors mums leis pasimatyti visiems gyvai, padarysim kokio autentiško judesio seminarą, užsiėmimą. Ar ką nors tokio tikrai. O jeigu norite daugiau pamatyti, ką mes veikiam. Ir susisiekti su mumis online ar kaip nors dar kitaip, sekit KŪNAS KALBA tinklalaidę, FB grupę, dar yra ĮKŪNYTAPRAKTIKA.LT puslapis ir FB puslapis ĮKŪNYTA PRAKTIKA. Ir dar Instragram paskyra ĮKŪNYTA PRAKTIKA. Žodžiu, susimatom, iki.

Ingrida, Gediminas, Ieva ir Ernesta - ĮKŪNYTOS PRAKTIKOS integruojančios kūno ir judesio terapijos praktikai. Savo darbe kiekvieną ateinantį jie palaiko atrandant bei patiriant save naujai, gilinant autentišką ryšį su savimi ir pasauliu, mokantis naujų būdų, kaip pasirūpinti savimi. Jie lydi į tikrųjų poreikių įsiklausymą bei patogų buvimą savo kūne.