5% Superherojė
Prieš pasineriant į somatinio judesio terapijos studijas Integruotos kūno ir judesio terapijos institute, save pernelyg dažnai suvokiau kaip “arba, arba” žmogų: gera arba bloga, klientė arba terapeutė, auka arba superherojė... Vos prieš keletą metų kažką daryti man reiškė buvimą šimtu dešimčia procentų. Taip, išsunkiantys (bet kokie herojiški!) 110% pastangų, buvimo ir, žinoma, sėkmės. Mažiau nei 99.5% mano galvoje buvo kaipmat įvertinama kaip nieko verta. “Galėjai ir geriau, Jurga" - šis naratyvas buvo manyje įsitvirtinęs kaip vidinė tiesa nuo vaikystės.
Būti kūno terapijos praktike tuomet man reiškė galėjimą šimtu dešimčia procentų suteikti bet kokią paramą, kurios prireiktų mano klientui. Tai taip pat reiškė, jog jei jaučiausi pavargusi, jaučiau skausmą, buvau įsitempusi ar teko išgyventi stiprias emocijas, turėjau tik du kelius: padėti visa tai į įsivaizduojamą spintą (kadangi tokia buvo geriausiai tuomet veikianti išgyvenimo strategija) ir dirbti arba visiškai atšaukti susitikimą (šią privilegiją esu sau suteikusi vos kelis kartus).
Įsivaizdavau, jog terapeutas turi būti visiškai nepajudinamos stiprybės, stabilumo ir beveik super herojaus verto nepalaužiamumo. Ir nors dabar tai kelia šypseną, tuomet visiškai rimtai tuo tikėjau, bent pasąmonėje.
Pirmaisiais studijų metais po vieno užsiėmimo, kuomet buvau kliente savo partnerei, atėjus laikui apsikeisti rolėmis, apsiašarojusi pasakiau, kad jokiu būdu dabar negaliu būti terapeute, nes užsiėmimo metu susidūriau su savo nepridengtu pažeidžiamumu ir jaučiausi sukrėsta. Ir mūsų nuostabi mokytoja manęs paklausė: “Ar gali duoti 20% iš 100%? Jei ne, gal bent 10% ar 5%?"
Ką?! Dvidešimt procentų ar net vos penkis!!! Duoti tiek mažai? Aš niekaip negalėjau to įsivaizduoti. Bet sutikau pabandyti. Ir kai leidau sau pabandyti, kažkas viduje pajudėjo. Pats leidimo duoti mažiau nei 99.5% veiksmas leido visai sistemai atsipalaiduoti ir priimti tai, kas ateis. Staiga mano buvimas toje akimirkoje tapo stebėtinai gilus ir tapau prieinama savo klientei su visu savo nuogu pažeidžiamumu. Koks atradimas ir palengvėjimas!
Baigusi studijas ir dabar dirbdama su klientais, jaučiu pasitikėjimą, kad galiu būti naudinga net kai jaučiuosi emocinga, pažeidžiama, trapi... Įdomu tai, kad dažnai patiriu, jog būdama tokios būsenos esu net labiau empatiška ir įsiklausanti į klientą. Buvimas su savimi ir savo vidiniais procesais nieko neatima iš kliento proceso ar jam mano teikiamos paramos. Tiesą pasakius, vienos gražiausių ir autentiškiausių somatinių sesijų įvyko esant būtent tokiam abipusiam pažeidžiamumui ir dvasios nuogumui.
Integruotos kūno ir judesio terapijos įrankių dėžutėje randu daugybę būdų palaikyti save, kuomet laikau erdvę savo klientui. Už tai šiai somatikos krypčiai esu amžinai dėkinga. Ši patirtis taip pat leidžia įkvėpti ir palydėti kitus žmones jų vidinių resursų paieškos kelionėje, padėti jiems rasti būdus kaip palaikyti save su atjauta ir daugiau nekentėti šio gynybinio mechanizmo gniaužtuose - “esi nepakankamai gera... nebent esi 110% tobula”.
Mano žinutė tokia - Tu esi pakankama (-as) visame nuogame, žmogiškame, nuostabiame netobulume. Tam, kad būtume pasaulyje ir pasauliui, nereikia uždaryti į spintelę mūsų pačių poreikių ir jausmų, o rasti resursus viduje ir pirmiausia pasirūpinti savimi nėra egoizmas. Pasauliui labiausiai padedame, kai sąmoningai suvokiame savo vidinę būseną, žaizdas, poreikius ir ribas, kad galėtume jomis tinkamai pasirūpinti ir padėti kitiems tokiu būdu, kuris mums tą akimirką prieinamas. Maži žingsneliai skaitosi. Mažos pergalės taip pat pergalės. O jei ši žinia nepadeda, kviečiu susimąstyti apie paprastą tiesą, kad ir 5% yra daugiau nei 0%.
JURGA BLISS - Įkūnytos praktikos praktikė, gyvenanti Portugalijoje ir su klientais dirbanti internetu lietuvių ir anglų kalbomis, o Portugalijoje - ir gyvai. Jurgos domėjimosi sritys yra somatinė psichologija, santykiai tarp žmonių, darbas su vidine šeima (subasmenybėmis), partnerystė (įskaitant LGBT+), seksualumas, gyvenimas užsienyje bei su kitos kultūros žmonėmis ir kt. Susipažinkite ir susisiekite su Jurga čia.
Comments