Žmogus. Impulsas. Judesys. Pokalbis su Aiste Kriukelyte

Šią savaitę mes, Ingrida Danytė ir Jurga Šidiškytė, turėjome didelį džiaugsmą kalbinti šiuolaikinio šokio atstovę, kūno ir judesio terapeutę Aistę Kriukelytę. Kalbėjomės apie jos kaip atlikėjos ir terapeutės gyvenimą, ilgametę terapinę ir edukacinę patirtį, gimusius ir gimstančius projektus, asmeninius atradimus bei įžvalgas.

Kūno ir judesio terapeutė Aistė Kriukelytė
Aistė Kriukelytė / autorius Emmanuel Adamez

INGRIDA: Aiste, šiandien nusprendėme tave pakalbinti apie šokį ir somatines praktikas. Ar gali papasakoti, kaip šios dvi temos persipina ir papildo viena kitą tavo praktikoje?


AISTĖ: Somatinis judesys man padeda kurti šokį. Pastaruosius keletą metų savo praktikoje intensyviai tyrinėjau kūdikio judesių vystymosi modelius („Basic Neurocellular Patterns“ pagal B.B. Cohen). Bėgant laikui jie atrado visai kitą spalvą, gal net perėjo į kitą lygmenį. Dabar labiau naudoju ne konkrečius paternus, bet bazinius dalykus, kuriais jie remiasi: svorio atidavimą, pajautimą, kuriomis kūno vietomis remiuosi į grindis, leidimą sau atsiremti. Tyrinėju, kaip aš galiu tai daryti užsimerkus, nes akių užmerkimas padeda geriau juos pajausti. Vėliau stebiu, kas man padeda išlaikyti šį pojūtį, kai esu atsimerkus ir matau aplinką, kurioje esu. Ir dar toliau, kaip aš galiu jį išlaikyti, kai kuri nors mano kūno dalis, pavyzdžiui, siekia tolyn. Šią patirtį perkeliu į šokį arba taikau terapiniame darbe. Tame atsirėmime ir siekime atsispindi visas mūsų gyvenimas – kad kažko jame pasiektume, turime į kažką atsiremti.


Taip pat man patinka judėti sekant tuo, ką pasiūlo kūnas. Pavyzdžiui, galiu įsivaizduoti, kad mano delnuose yra akys ir tokiomis delnų akimis „apžiūrėti“ patalpą: lubas, sienas, grindis, daiktus joje. Iš karto kyla judesiai, kuriuos, beje, drąsu daryti net ir tiems, kurie galvoja, kad nemoka šokti. Tokiuose judėjimuose atradusi tai, kas man smagu, ir suteikusi šiai patirčiai žodžius, šias instrukcijas pateikiu šokėjams. Dažnai pamokas pradedame nuo tokių laisvesnių tyrinėjimų. Tarkim, tyrinėjame, kas vyksta, kai tiesiog pakeliame ranką ir kaip tai keičiasi, jei keldami ranką galvojame, kad pečiai leidžiasi žemyn. Arba, pavyzdžiui, praeitą savaitę mes judėjom laisvai, tyrinėjom svorio atidavimą – siekimą, darėme su tuo įvairias improvizacines užduotis. Vėliau perėjome į kombinaciją, kurią jau iš anksto žinojome. Žmonės dalinosi, kad jiems smagu turėti tokią įžangą, kurioje galima laisvai judėti ir tyrinėti. Ir vėliau pasitikrinti, kaip tie judėjimo principai vis dar veikia labai konkrečioje kombinacijoje ir kaip ta kombinacija keičiasi juos įsisąmoninus.


INGRIDA: Ar gali papasakoti, kaip tu atėjai į šokį, ir kaip nutiko, kad tavo gyvenime atsirado somatinės praktikos?


AISTĖ: Kaip aš atėjau į šokį... Tarybiniais laikais vaikas arba šoka nuo pirmos klasės šokių būrelyje. Arba, jeigu jau nuo pirmos klasės nešoka, vadinasi nemoka šokti ir tada niekas jo nebepriima. O aš sugalvojau, kad noriu šokti gal trečioje klasėje. Ir nelabai turėjau, kur eiti. Tiesa, penktoje klasėje atsitiktinai buvau radusi baleto studiją, kurioje metus su trupučiu šokau. Ir vėliau tik dvyliktoje klasėje radau vietą, kur mane priėmė. Tai yra tada, kai visi meta įvairius „nenaudingus“ būrelius, nes reikia ruoštis egzaminams, aš pradėjau šokti penkis kartus per savaitę klasikinio ir modernaus šokio kolektyve „Polėkis“. Kadangi prie jo prisijungiau būdama jau vyresnė, man pasiūlė išbandyti būtent modernų šokį. Jį buvau mačiusi gal kokį kartą per televizorių ir jis man visai nepatiko, atrodė kažkokia nesąmonė. Bet pagalvojau, kad jeigu kažkas jį šoka, vadinasi jiems patinka. Ir nusprendžiau nueiti ir pažiūrėti – gal man pavyks suprasti kas jiems ten patinka. Tas pirmas kartas man padarė didžiulį įspūdį. Ypač kai pabaigoj jau patyrusios mergaitės šoko kombinaciją - joje buvo daug jėgos, kažkokios laukinės energijos. Tai labai mane palietė.


INGRIDA: O somatika?


AISTĖ: Taip, bėgant laikui mane pradėjo dominti, kaip jaučiasi kūnas, kuris šoka. Tyrinėdama buvau pastebėjusi, kad kai kurie įvaizdžiai padeda keisti judesį. Man tai atrodė gan stebuklinga. Ir kažkurią dieną pamačiau IBMT (aut. Integruotos kūno ir judesio terapijos) mokymų skelbimą, kuris mane sudomino. Kadangi buvo renkama pati pirma studijų grupė, nebuvo reikalavimo lankyti visą ciklą. Tad aš tiesiog nuėjau į pirmą modulį pabandyti. Ir tame modulyje jaučiausi gerai. Galvojau, kad čia labai įdomu. Tačiau palyginti su visu mano likusiu gyvenimu, tai buvo visiškas kosmosas. Po pirmo modulio, kai vėl grįžau į gyvenimo ritmą, apėmė toks nesuderinamumo jausmas. Galvodavau, kad arba aš durna, arba jie durni. Tuo metu net nežinojau kaip paaiškinti artimiesiems, ką aš ten veikiu - kvėpuoju ir jaučiu savo ląsteles... Pasakyk tai normaliam, racionaliai mąstančiam žmogui... Tad po pirmo modulio aš dar nebuvau tikra, ar tikrai noriu mokytis. Per daug keista, neįprasta buvo. Tada ėjau į antrą ir jau po antro modulio supratau, kad vis tik noriu likti. Tai tokia buvo pradžia.

Nuotraukoje Aistė Kriukelytė. Autorius Mantas Bartaševičius
Aistė Kriukelytė / autorius Mantas Bartaševičius

JURGA: Aiste, tu dvyliktoje klasėje nuėjai šokti, o aš taip ir nenuėjau. Buvau įstojusi į Čiurlionio menų mokyklos baleto klasę. Bet tėtis neleido. Prisiklausė kalbų, kad primos iš manęs vis tiek nebus. Tad iki šiol turiu tokią neišsipildžiusią svajonę šokti... Bet klausimas ne apie tai. Mes kažkada kalbėjom su tavimi apie standartizuotas šokio paradigmas, kuriomis paremtas, pvz., klasikinis baletas, flamenko ir kt. Šiose paradigmose nustatyta, pavyzdžiui, kokia laikysena yra taisyklinga, koks judesys yra tinkamas, priimtinas ir koks ne. Man įdomu, koks tavo santykis su standartizuotais judėjimo modeliais?


AISTĖ: Santykis eigoje keitėsi. Su šokiu gyvenu jau gerokai virš 20 metų.. Pradžia, kaip ir ko gero daugumai, buvo formų kopijavimas. Kai matydavau judesį, reikėdavo padaryti tokį patį. Šių laikų akimis žiūrint, modernus šokis yra gana arti baleto. Na, pėdutės gali būti ir užverstos, nugara nebūtinai tiesi, galiu ir sugriūti kūne... Bet daug kas, net ir pati trenažo struktūra dažnai remdavosi baletu – plie, tendu... Vėliau atradau release techniką, kurioje judama labai atsipalaidavus. Laikui bėgant buvo daugiau įvairių priėjimų ir technikų. Dabar man yra svarbu, kad judesys būtų tikras. Ir žodis tikras reiškia, kad judesys atitiktų tai, ką aš jaučiu viduje. Šis aspektas su profesionalesniu šokio lauku ne visada lengvai draugauja, nes ten dažnai svarbu, kaip viskas atrodo. Šokėjai daro judesius ar užduotis, kurias reikia padaryti, ir nebūtinai jaučiasi taip, kaip rodo. O man yra įdomu paieškoti dermės. Ir net jeigu aš sugalvoju kažkokią kombinaciją, tarkim, kad aš dabar turiu tvirtai stovėti, tai man vis tiek yra įdomu ieškoti – kaip aš galiu jausti tą tvirtumą, kaip neapsimetinėti, bet padaryti, kad tai, ką rodau, nesikirstų su mano vidiniu jausmu.


JURGA: Kada paprastas judesys tampa šokio judesiu?


AISTĖ: Aš manau, kad jeigu tu jautiesi, kad šoki, reiškia šoki. Ir reiškia tavo judesys arba tai, ką tu dabar darai, yra šokis. Gali net judesio nebūti - tik vienokia ar kitokia kūno padėtis.


JURGA: Ar tau reikalingas žiūrovas – kitas žmogus, kuris priima?


AISTĖ: Žodį reikalingas, galima įvairiai suprasti. Jeigu tu klausi, ar man reikia žiūrovo, kad šokčiau, tai ne. Jeigu klausi, ar man žiūrovas svarbus, tai taip.


JURGA: Ar tau yra skirtumas, kai tu šoki sau ir kai tu šoki žiūrovui? Kaip tu jį nusakytum?


AISTĖ: Taip, yra. Vėlgi, visaip. Jeigu šoku sau, tai galvoju apie save, apie savo kūną, apie jo santykį su erdve, su aplinka... O kai šoku žiūrovui, tai prie viso šito prisideda ir mano santykis su žiūrovu. Ir jis gali labai smarkiai keisti kitas dimensijas.


JURGA: Taip išeitų, kad kitas žmogus gali keisti tavo judesį.


AISTĖ: Taip. Jis keičia, kaip aš noriu šokti, kaip aš noriu judėti.


INGRIDA: Šioje vietoje atrodo svarbu tavęs paklausti apie tavo projektą “Žmogus. Impulsas. Judesys.” Gal norėtum jį pristatyti? Kiek žinau, projekte yra svarbus žiūrovas ir kartu yra labai daug ir kitų dalykų.


AISTĖ: Taip, jau kurį laiką ėjau link ieškojimo kitokio santykio su žiūrovu. Santykio, kuriame svarbiau ne ką nors šaunaus parodyti, bet labiau pasidalinti tuo, kas man įdomu, pakviesti diskusijai, pamąstymui. Šio projekto branduolys yra autentiškas judesys. Tai judesys, kuris atsiranda sekant savo vidiniais kūno impulsais, jų nevertinant ir neskirstant į „gražius“ ir „negražius“, „tinkamus“ ir „netinkamus“. Antrasis elementas - ryšys su žiūrovu. Tyrinėjimo esmė – tyrinėti kinestetinę empatiją ir veidrodinių neuronų veiklą šokant vienam konkrečiam žiūrovui. Klausau savo kūno impulsų ir stebiu, kaip tuos impulsus įtakoja žiūrovas. Tai labai ryškiai jaučiasi, kai aš pašoku vienam žiūrovui ir tada šoku kitam. Ne kartą nustebdavau, nes kitam noriu šokti visiškai kitaip, nors tas pats kūnas, praėjo gal penkios minutės, neįvyko didesnių pokyčių. Jeigu žiūriu į savo žiūrovą, pavyzdžiui, tave, Ingrida, ir tikiu, kad, veidrodinių neuronų dėka, mano kūnas kažką pasigauna iš tavo kūno, ir jeigu aš klausau savo kūno impulsų, tai mano kūnas kažkiek tavęs turėtų pašokti. Ir jeigu aš truputį pašoku tavęs, tai tu, žiūrėdama į mane, turėtum pajausti, kad čia kažkas yra ir apie tave. Labai įdomu buvo patikrinti, ar paprasti žmonės „iš gatvės“, nepratę nei prie tokių subtilybių, nei apskritai prie šiuolaikinio šokio, tai pajaus. Ir daugelis pajautė. Ypač, kai tyrinėjimus darėme gyvai. Ne vienas ir ne du sakė, kad čia kažkaip apie mane. Dabar šis projektas dar truputį nujudėjo tolyn.


INGRIDA: Taip, norėjau tavęs ir klausti, kokioje stadijoje projektas yra dabar?


AISTĖ: Iš pradžių buvo įdomu šokti kitam. Vėliau sugalvojau pasidalinti šia patirtimi su kitais šokėjais. Man buvo įdomu kviesti judėti autentiškai išlavintą šokėjo kūną. Rudenį turėjome tokį tyrinėjimą su grupe šokėjų. Tada mes ne iki galo atėjome iki šokio kitiems žiūrovams, turėjome ribotą laiką. Bet atradome daug kitų dalykų. Šokdavome atvirose erdvėse, parkuose ir savo kūnui leisdavome būti taip, kaip jis nori būti ryšyje su savimi; ryšyje su aplinka: medžiais, suoliukais ir visu tuo, ką matau, ką girdžiu, ką užuodžiu; ryšyje su kitais šokėjais ir galiausiai ryšyje su praeiviais. Visko labai daug, o aš stebiu save, stebiu, ką mano kūnas nori padaryti, ir leidžiu jam tai daryti. Matau kitus šokėjus kažką darant, galiu į tai reaguoti – taip, kaip noriu, - galiu ir nereaguoti. Šokėjai sakydavo, kad taip būnant aplanko didžiulės laisvės jausmas ir kažkur dingsta gėda. Būdamas su savo pojūčiais ir impulsais leidi sau ir ant šaligatvio pagulėti, nors normaliai tikrai negulėtum, ir daugybę kitų dalykų padaryti, kuriuos tikrai nesitikėjai, kad darysi. Čia tai tampa normalu. Ir man tai labai gražu, patirdavau daug džiaugsmo. Tas tikras buvimas, vėl. Tikras judesys. Labai noriu daugiau žmonių juo užkrėsti. Pakviesti, parodyti, kaip gera tiesiog būti.


INGRIDA: Tai, manau, Aiste, gal kažkokiu būdu pakviesk kažkur į kažką.